Pareidolija

Pareidolija (gr. παρα- 'klaidingas' + είδωλον 'atvaizdas') – sensorinis psichologinis reiškinys, kai atsitiktinai susidaręs vaizdas ar garsas suvokiamas kaip konkretaus žinomo objekto vaizdas ar garsas. Tipiškas pavyzdys yra debesys, kuriuose visada galima įžiūrėti kažkokių atpažįstamų figūrų: veidus, gyvūnų kontūrus ir panašiai.

Marso sfinksas – tipiškas pareidolijos pavyzdys

Pareidolija skiriasi nuo iliuzijos:

• Reginė iliuzija: neaiškus objektas palaikomas kitu, žinomu objektu. Pvz., prietemoje krūmas palaikomas stovinčiu žmogumi.
• Reginė pareidolija: neaiškioje objekto formoje ar faktūroje įžiūrima kito objekto forma. Pvz., žiūrint į debesį, matyti, kad dalis jo primena skrendantį drakoną (ne debesis palaikomas drakonu, bet debesis atrodo panašus į drakoną).

Psichiatrijoje skiriamos:

• Pareidolinės iliuzijos: Suvokiamas vaizdas susidaro iš realaus daikto kontūrų, linijų, spalvų, reljefo (plyšių tinke, vinies galvutės sienoje, dėmės ant apmušalų, voratinklių palubėje).
• Pareidolinės haliucinacijos: Tai reginiai vaizdiniai, nevalingai atsirandantys suvokiant realų objektą, bet visiškai neatitinkantys jo forma, dydžiu, spalva ir pan. Pvz., sieninis šviestuvas virsta gandru, pasienyje padėti bateliai virsta vilku, kilimo ornamentas virsta velniūkščiu, kuris išlenda iš kilimo ir ima bėgioti po kambarį.

Vienas iš dažniausiai atsitiktiniuose deriniuose matomų vaizdų yra žmogaus veidas. Manoma todėl, kad žmogus iš prigimties turi savybę ieškoti ir atpažinti kitų veidus.

Pareidolijos pasekmė yra ir tokie garsūs atvejai, kaip Marso sfinksas ir Marso kanalai, elektroninio balso fenomenas, šventujų veidų pasirodymai ant buitinių daiktų, pavyzdžiui, sumuštinio.

pareidolijos fenomenas reiškiasi, kai tiriamasis stebi rašalo dėmes ir pasakoja, ką jose įžiūri. Teigiama, kad tai padeda suprasti jo psichinę būklę. Nors šis testas yra plačiai naudojamas, jo moksliškumas neaiškus. Kol kas nėra jokių tyrimų, empiriškai įrodžiusių testo efektyvumą.

Daug kanadiečių teigė, kad mato velnio veidą karalienės plaukuose 1954 metų dolerio paveiksliuke, padarytame iš jos nuotraukos. Nors banknotai iš apyvartos išimti nebuvo, kitame leidime paveiksliukas buvo pataisytas.

Vaiduoklių medžiotojai teigia klausydamiesi baltojo triukšmo gali girdėti vaiduoklių, mirusių žmonių balsus. Kitas paplitęs garso pareidolijos pasireiškimas yra įvairūs mitai, kad atbulai leidžiant muzikos ar kitus įrašus, juose girdima tam tikra informacija, tariamai tokiu būdu buvusi užkoduota (pavyzdžiui, Polas yra miręs mito atveju).

Išnašos

1. Рыбальский М.И. (1989) Иллюзии, галлюцинации, псевдогаллюцинации. (2-е изд.- М.:Медицина.- 368 с.)
2. Sagan C., Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje V., 2001
3. http://news.bbc.co.uk/2/hi/americas/4034787.stm