Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Paleolitas arba senasis akmens amžius – seniausias akmens amžiaus periodas, prasidedantis pirmaisiais hominidų pradėtais naudoti akmeniniais įrankiais (maždaug prieš 2 mln. metų) ir pasibaigęs pleistoceno epochos pabaigoje. Dėl specifinės Lietuvos padėties (gerokai šiauriau pirmųjų žmonių paplitimo arealo) bei visus pėdsakus sunaikinusio ledyno pirmąsias Lietuvos teritorijoje atsiradusias paleolito kultūras randame žymiai vėliau. Manoma, kad pirmieji žmonės ar neandartaliečiai dabartinės Lietuvos teritorijoje gyveno dar prieš paskutinį ledynmetį, tačiau jokių tai patvirtinančių radinių nėra.

Apie 14 000 m. pr. m. e. ledynas galutinai atsitraukia iš Lietuvos. Šis ledynas suformavo ir dabartinį Lietuvos reljefą (išskyrus dalį Pietryčių Lietuvos). Didelę dalį teritorijos užėmė prieledyninis ežeras. Tuo metu atsirado ir Nemunas. Klimatas tuomet buvo šiltesnis nei tundros, subarktinis – briedžiai, bizonai, arkliai, elniai. Manoma, kad maždaug 11 tūkst. pr. m. e. atklydo pirmieji elnių medžiotojai iš Danijos, Šiaurės Vokietijos.

Paleolitas yra skirstomas į ankstyvąjį (prieš ~6/3-0,35/0,25 mln. m.), vidurinįjį (prieš 350/250-45/35 tūkst. m.) ir vėlyvąjį (prieš 45/35-10 tūkst. m.) paleolitą, tačiau Lietuvoje randamos tik vėlyvojo paleolito pabaigos kultūros:

Bromės (Liungbiu) kultūra. Pagrindiniai bruožai:

mažas įrankių grupių kiekis;
stambūs strėlių antgaliai su išskirta įtvara (plati, stora);
galiniai gremžtukai, bet randama ir kitokių tipų (šoninių, apskritų, pusiau apskritų)
viduriniai, kampiniai ir retušiniai rėžtukai
Liumbiu tipo kapliai/kirviai

Bromės (Liungbiu) kultūros stovyklos nedidelės (Lietuvoje 10-9 tūkst. pr. m. e.), kultūrinis sluoksnis jose plonas, radinių nedaug. Papuošalų nėra. Stovyklos trumpalaikės. Dirbinių žinoma iš maždaug 40 vietų. Panašių dirbinių aptinkama visoje Lietuvoje, Lenkijoje, Š. Vokietijoje, Danijoje, P. Švedijoje. Rytuose aptinkama iki Dniepro ir Volgos aukštupio. Pastaruoju metu išskirta ir D. Britanijoje.

Svidrų kultūrų grupė. Titnago, rago, dirbiniai. Pagrindiniai bruožai:

antgaliai siauri, ilgi, su išskirta ir neišskirta įtvara bei plokščiu retušu įkotės reverse.
gremžtukai galiniai, kartais dvigaliai; jie sudaro didžiąją dalį dirbinių.
rėžtukai nuskeltiniai vienkrypčiai ir dvikrypčiai bei retušiniai.
kombinuoti įrankiai – rėžtukas – gremžtukas ir kt. pakankamai reti
irklo pavidalo ietigaliai

Svidrų kultūros stovyklos randamos ant pirmos – trečios viršsalpinės terasos, t. y. apie , nors datas nustatyti labai sunku. Svidrų kultūros stovyklų daugiausia rasta pietų Lietuvoje, pietuose kultūros arealas siekia Bugo ir Pripetės tarpupius, Kijevo apylinkes. Manoma, kad Vyslos ir Bugo upių baseinas buvo Svidrų kultūros centru. Kultūros kilmė siejama su Arensburgo kultūra, buvusia į vakarus (nuo pietų Švedijos iki Elbės).

Ūkis, aplinka, visuomenė

Žmonės vertėsi retmiškyje (parkinėje tundroje) gyvenusių žvėrių medžiokle ir rinkimu. Žuvys taip pat buvo medžiojamos, o ne žvejojamos. Verstasi ir rankiojimu.

Seniausi išlikę dirbiniai yra titnaginiai. Pirmieji Lietuvos gyventojai titnago rasdavo Pietų ir Vidurio Lietuvoje Neries, Merkio, Nemuno upių pakrantėse. Tai buvo svarbus resursas, kurį gabendavo net iki 500 km nutolusias vietoves, kuriose titnago nebuvo. Lietuvoje, Ežeryno kaime rasta titnago kasykla su titnaginiais kastuvais. Prieš gaminantis titnaginius įrankius buvo ruošiami skaldytiniai, nuo kurių skeliant nuoskalas buvo gaminami pagrindiniai įrankiai:

įkotiniai antgaliai
gremžtukai
rėžtukai
svaidyklės
strėlės ir lankas
žeberklai
ylos
grąžteliai

Stovyklos trumpalaikės, kiekvienoje iš jų buvo keletas aikštelių, vienas – du ugniakurai. Stovyklos dažniausiai kurtos sausose smėlėtose vietose prie pat vandens.

Manoma, kad tai buvo gimininė bendruomenė su egzogaminiais ryšiais ir vyraujančiais matriarchaliniais santykiais. M. Gimbutienė ir jos teorijos šalininkai teigia, kad ankstyvosios Europos kultūros (mažiausiai nuo 30 000 m. pr. m. e. iki 3000–2000 m. pr. m. e.) buvo matristinės, garbinta Didžioji Deivė, kurios rankose buvo gyvybė, mirtis, atgimimas ir atsinaujinimas. Tačiau tai labai ginčytini dalykai, nes paleolito radiniai gali būti labai įvairiai interpretuojami.

Paleolitines kultūras Lietuvoje keitė mezolitinės kultūros.