Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymas – veikla, apimanti pakuočių ir pakuočių , pervežimą, rūšiavimą, perdirbimą ar kitą panaudojimą, siekiant sumažinti šių atliekų poveikį gamtai ir natūraliai aplinkai.

Pakuočių rūšys

Visa pakuotė pagal naudojimo paskirtį skiriama į tris grupes:

Pirminė pakuotė. Tai prekinė pakuotė, kuri neatsiejama nuo gaminio, pavyzdžiui, alaus butelis, kamštelis ir t. t.
Antrinė pakuotė. Tai grupinė pakuotė, skirta supakuoti grupei vienodų prekių, pavyzdžiui, plėvelės.
Tretinė pakuotė. Tai pakuotė, kuri naudojama saugiai transportuoti vienodas prekes, pavyzdžiui, specialūs padėklai, kartono dėžės ir pan.

Pagal tai, kokios medžiagos naudojamos pakuotės gamybai, pakuotės būna:

stiklinės;
plastikinės (be PET): PE (polietileno), PP (polipropileno), PS (polistireno), PVC (polivinilchlorido);
PET;
metalinės;
popierinės/kartoninės;
kombinuotos pakuotės (naudojamos kelios medžiagos, pvz.: traškučių pakuotės);
kitos pakuotės (pvz.: medinė pakuotė, maišeliai iš krakmolo).

Pakuočių atliekos ir komunalinės atliekos

Pakuočių sudaro žymią dalį (iki 30–40 proc. užimamą tūrį ir 10–12 proc. pagal svorį) komunalinių atliekų. Komunalinės atliekos – tai daugiarūšių atliekų srautas.

Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavimas Lietuvoje

Pagal LR atliekų tvarkymo įstatymą už komunalinių atliekų tvarkymą atsakingos savivaldos institucijos. Komunalinių atliekų tvarkymui taikomas „teršėjas moka“ principas. Tuo tarpu pakuočių atliekų tvarkymui taikomas , kuris reiškia, kad gamintojai ir importuotojai, išleidžiantys supakuotas prekes į rinką, turi netiesioginę pareigą surinkti iš gyventojų ir kitų pakuočių atliekų turėtojų po vartojimo likusias pakuotes.

Pagal šalyje galiojančius įstatymus gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti savo produkcijos pakuočių atliekų surinkimą, perdirbimą ar kitokį naudojimą ir vykdyti numatytas pakuočių atliekų tvarkymo užduotis arba mokėti valstybės nustatytą mokestį už šiomis atliekomis. Gamintojai ir importuotojai savo prievole rūpintis pakuočių atliekų tvarkymu gali perduoti organizacijai, turinčiai Aplinkos ministerijos išduotą licenciją rūpintis pakuočių atliekų tvarkymo organizavimu ir visuomenės švietimu (pirmoji licencija Lietuvoje 2006 m. gegužės 23 d. buvo išduota ). Gamintojai, importuotojai, pardavėjai ir kiti ūkinės veiklos vykdytojai taip pat gali sukurti atskirą pakuočių atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemą arba sudaryti atitinkamas sutartis ir naudotis savivaldybių organizuojamomis komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemomis.

Pakuočių ir pakuočių atliekų surinkimas

Pagrindinis straipsnis – Konteinerinė pakuočių ir pakuočių atliekų surinkimo sistema.

Pakuočių ir pakuočių atliekų bei kitų antrinių žaliavų surinkimui Lietuvoje veikia selektyvi pakuočių atliekų surinkimo sistema. Pakuotes gyventojai gali išmesti į specialius rūšiavimui skirtus konteinerius. rūšiavimui skirti konteineriai dažniausiai yra kūgio formos ir skirtingų spalvų: mėlynos, žalios ir geltonos spalvos.

Mėlynos spalvos konteineriai skirti popieriui. Į juos gyventojai gali išmesti laikraščius, žurnalus ir kitus spaudinius (gali būti su sąvaržėlėmis ar lipnia juostele), lankstukus, vokus, spaudos ir rašomąjį popierių, knygas be kietų viršelių, kartonines, gofruotas kartono dėžes, krepšius, kraftpopierių, pakavimo ir kitą popierių. Į šios spalvos konteinerius negalima mesti ir jo pakaitalo, vaškuoto, parafinuoto, tepaluoto popieriaus ir kartono, taip pat anglinio popieriaus ir kalkės, drėgmei ir vandeniui atsparaus integruoto arba kreiduoto bei laminuoto popieriaus, padengto plastiku, celofanu, folija, bitumu, blizgančio popieriaus, kortelių su magnetinėmis juostelėmis, tapetų.

Žalios spalvos konteineriai skirti stiklui. Į juos metami buteliai, stiklainiai, stiklo indai, duženos. Stiklo tarą reikia išplauti, popierinių etikečių pašalinti nebūtina. Negalima mesti porceliano duženų ir keramikos šukių, veidrodžių, elektros lempučių, dažais ar tepalais užterštos taros, ampulių, stiklinių vaistų buteliukų, armuoto stiklo bei stiklo lakštų, automobilių langų stiklų, krištolo.

Geltonos spalvos konteineriai skirti plastikui ir metalui, tai yra bet kokia gėrimų pakuotė, pakuotės, kuriose įspausti PET, HDPE, LDPE, PP ženklai, polietileno maišeliai ir plėvelė, plastikiniai buteliai nuo limonado, vandens ar alaus (prieš metant, juos reikia suspausti ir užsukti kamštelį), „tetra pak“ taip pat pakuotė nuo padažų, majonezo, indų ploviklio, šampūno (pakuotes reikėtų išplauti). Į plastiko konteinerius taip pat metamos konservų dėžutės, skardinės nuo gėrimų, aliuminio lėkštės ir kepimo skardos, metaliniai dangteliai, dėžutės. Negalima mesti tepalo bakelių, plastikinės ir metalinės taros nuo dažų ir pavojingų cheminių valiklių, riebalais ar aliejumi užterštos pakuotės (pvz.: butelių nuo aliejaus, riebalais užterštų jogurto, margarino, grietinės indelių), aerozolinių flakonų.

Pakuočių surinkimo rodikliai Lietuvoje

Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymas – aktuali su atliekų tvarkymu susijusi aplinkosaugos problema. Šiuo metu Lietuvoje vis dar nemaža pakuočių atliekų dalis patenka į komunalinių atliekų srautą. Pripažįstama, kad pakuočių ir pirminis rūšiavimas daugiausia priklauso nuo visuomenės sąmoningumo, todėl šiame procese ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas gyventojų švietimui.

Remiantis licencijuotos pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo įstaigos duomenimis, 2007 m. Lietuvoje surinkta apie 20–30 proc. visų pakuočių atliekų. Statistika rodo, kad rūšiuoja kiek mažiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų. Taigi, gyventojai „neatiduoda“ pakuočių ten, kur reikia, o surinkėjai dažnai nesugeba ar negali jų efektyviai surinkti.

2007 m. nevykdomos buvo tik valstybinės stiklinės pakuotės (kurios absoliučią daugumą sudaro prekinė pakuotė) atliekų tvarkymo užduotys. Šalyje išleidžiama vidutiniškai po 24–25 kg vienam gyventojui tenkančios stiklinės pakuotės (2007 m. preliminariais duomenimis). Iš konteinerių prie gyvenamųjų namų yra pašalinama apie 14–17 kg vienam gyventojui tenkančios stiklinės pakuotės. Dar po 2–3 kg vienam gyventojui per metus tenkančių stiklo pakuočių surenkama iš įstaigų, organizacijų, įmonių bei stiklo dūžio supirktuvių. Neturima duomenų, kur atsiduria likusios stiklinės pakuotės atliekos – vienam gyventojui vidutiniškai tenkantys 5–8 kg per metus arba 18–27 tūkst. tonų stiklinių pakuočių atliekų per metus. Reikia pripažinti, kad nežymi dalis stiklinės pakuotės numetama į neprižiūrimą bei nevalomą aplinką arba užkasama (pasitaiko kaimo vietovėse).

Nuorodos

Apie atliekų tvarkymą