55 59 09 š pl 23 52 45 r ilg 55 9858 š pl 23 8792 r ilg 55 9858 23 8792 Pakruojo dvaras Pakruojo dvaras Vieta Pakruojis

55°59′09″š. pl. 23°52′45″r. ilg. / 55.9858°š. pl. 23.8792°r. ilg. / 55.9858; 23.8792

Pakruojo dvaras
Pakruojo dvaras
Vieta	Pakruojis
Įkurtas	1531
Rūmų stilius	Klasicizmas
Bajorų giminės	, , Burbos, ,
Pastatų būklė	Restauruotas
Savininkas	Pakruojo rajono savivaldybė

Pakruojo dvaras − dvaras už 2 km nuo Pakruojo, Kruojos upės dešiniajame krante, kairėje kelio 151 Pakruojis–Linkuva pusėje.

Istorija

1531 m. rašytiniuose šaltiniuose yra minima Pakruojo dvarvietė. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, pirmieji žinomi dvaro savininkai – . Pakruojo dvarą yra valdę ir didikai , taip pat ir J.Burba bei grafai .

Nuo 1780 iki 1940 m. dvarą valdė baronai . Tai buvo daugelio aplinkinių dvarų – Akmenėlių, , , , Liberiškio, , Pajiešmenės, ir - centras. Klestėjimo metu (XVIII a.–XIX a.) dvarui priklausė apie 30 tūkst. ha žemės ir miškų.

Apie 1780 metus (vok. Wilhelm von der Ropp, 1748–1824) vedė grafaitę Miunsteraitę ir kraičio gavo Pakruojo dvarą. Vilhelmas ir jo sūnus (vok. Theodor von der Ropp, 1783–1852) suprojektavo ir pastatė dvaro statinius, kurie išliko iki šių dienų. Pirmieji pastatai statyti 1820 m., kiti – iki 1840 m.

Vokiečių kilmės dvaro valdytojas savo valstiečius bausdavo be pasigailėjimo, garsėjo nuožmumu.

Priešpaskutinis dvaro savininkas buvo , po kurio mirties 1940 metais dvarą paveldėjo brolio Bruno sūnus , vadinamas Šeduviniu.

2004 metais Vyriausybė dvaro valdymą patikėjo Pakruojo rajono savivaldybei. Ji šiuo metu vykdo 2 projektus – centrinės ir šiaurinės Pakruojo dvaro dalių restauracija (projektams vadovauja savivaldybės Vietinio ūkio ir statybos skyrius). ES pirmajam projektui skyrė 9,2 mln., antrajam – 10,2 mln. litų.

Pastatai ir parkas

Pakruojo dvaras – vėlyvojo klasicizmo architektūros pavyzdys (vienintelis Pakruojo krašte), didžiausias išlikęs 26 dvaro pastatų kompleksas (ansamblis) Lietuvoje. Seniausi dvaro pastatai – užeiga, spirito ir alaus daryklos. Dauguma dvaro pastatų ansamblio objektų yra XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios.

48,2 ha plotą užimančioje dvaro teritorijoje yra 43 statiniai, apjuosti 1840 m. mūryta tvora ir daugiau nei 150 metų senumo parkas, kuriame auga apie 26 rūšių medžių.

Pastatai sujungti į 4 grupes: centrinę – reprezentacinę, dvi ūkines ir gamybinę. Yra žinoma, kad ansamblį statė vietiniai meistrai Vyčas, Svidras ir kiti. Dvaro savininkams fon Ropams patiko klasicizmas, todėl klasicizmo bruožai būdingi ir daugeliui ūkinių pastatų.

1940 metais dvare buvo dvaro rūmai, koplyčia, 9 kumetynai, 10 tvartų, 6 klojimai, 3 svirnai, alaus darykla, vėjo malūnas (pastatytas 1823 m.), vandens malūnas su lentpjūve, kalvė, garažas, , malkinė, oranžerija, vištidė, silosinė.

Vertingiausi ansamblio pastatai – ansamblio centre esantys centriniai rūmai su portiku, retai Europoje sutinkamas romėnų akvedukų pavyzdžiu 1821 metais statytas dolomitinis arkinis tiltas-užtvanka (restauruotas 2001 m.).

Centriniai rūmai – stačiakampio formos dviejų aukštų pastatas, išsiskiria unikaliu Lietuvoje, trijų portikų panaudojimu rūmų pastate 6 kolonų pagrindinio fasado centre ir dar dviem iš abiejų šoninio fasado pusių. Rūmuose dekoru bei puikia akustika išsiskiria ovalinė šokių (dar vadinama veidrodžių) salė. Pirmame aukšte buvo gyvenamosios ir reprezentacinės patalpos, antrame aukšte – miegamieji. Ūkinis kiemas atskirtas arkomis. Pietiniame kiemo gale yra 2 svirnai. Visi statiniai pastatyti iš lauko riedulių ir skaldytų akmenų.

Gyvenvietės

1820 m. dvarui priklausė šios gyvenvietės:

Akmenėliai (Akmenele),
Bešoniai (Beszany),
Daugšigaliai (Daukszygole),
Kalevai (Cholewy),
Karašilis (Karaszyle),
Kareiviškis (Koreywiszki),
Kolyčiai (Kolicze),
Kundročiai (Kondracie),
Kvedarai (Chwidory),
Mažeikoniai (Możeykany),
Noreikoniai (Noreyikay),
Padauguva (palivarkas; Podowgiwen),
Pakruojis (dvaras, miestas, 2 palivarkai; Pokroie),
Palašmenis (palivarkas; Polaszmen),
Paliečiai (Palecie),
Paverdeniai (Powerdunie),
Poškiečiai (Paszkany),
Sidaugai (Sydowgie; dešiniajame Mūšos krante, išnyko apie 1980 m.),
Sigutėnai (Sygutany),
Telišioniai (Toliszany),
Uošas (Osze).

Dvaro užribyje (užusieniai) 1820 m. buvo:

Bagdoniškiai (Bogdanele; kairiajame Mūšos krante, išnyko apie 1980 m.),
Balsiai (Bolsie),
Dovainiškis (Dowoniszki),
Judiškiai (Judiszky),
Juškoniai (Juszkany),
Kapčiūnai (Kapczuny),
Klovainiai (Klawany),
Laborai (Labory),
Laipuškiai (Leypuszky),
Meilūnai (Meyluny),
Paežeriai (Poieziory),
Pociūnai (Pacuny),
Preičiūnai (Preyczuny),
Puknioniai (Pukniany; kairiajame Mūšos krante, išnyko apie 1980 m.),
Ročkaičiai (Raczkaycie),
Siečiai (Siecie),
Užubeliai (Uzubale),
Voroniai (Woronce).

Literatūra

Audronė Urbonaitė. Pakruojį garsinantis dvaras kol kas vilioja tik vokiečius, 2008 m. liepos 30 d., lrytas. lt

Nuorodos

Pakruojį garsinantis dvaras kol kas vilioja tik vokiečius
Pakruojį garsinantis dvaras kol kas vilioja tik vokiečius

Vikiteka: Pakruojo dvaras – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Kultūros vertybių apsaugos departamento informacija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
Pakruojo dvaro interneto svetainė

[1] Pakruojį garsinantis dvaras kol kas vilioja tik vokiečius

[2] Pakruojį garsinantis dvaras kol kas vilioja tik vokiečius