Norvegijos darbo partija DNA Det Norske Arbeiderparti didžiausia Norvegijos politinė partija PradžiaĮkurta 1887 m kilus

Norvegijos darbo partija (DNA, Det Norske Arbeiderparti) – didžiausia Norvegijos politinė partija.

Pradžia

Įkurta 1887 m. kilus darbininkų judėjimui dėl socialinių, politinių ir nacionalinių teisių, reikalaujant nepriklausomybės nuo Švedijos. 1891 m. priimta pirmoji programa atitiko mokslinio socializmo pozicijas.

Jau 1894 m. pirmą kartą dalyvauta parlamento rinkimuose, bet pirmieji socialdemokratai į jį pateko tik 1903 m. Nutraukus uniją su Švedija DNA sustiprėjo kairieji, 1915 m. partijos atstovai Stortinge nepalaikė kreditų ginklavimuisi. Tai DNA leido rinkimuose gauti 32,1 % balsų. 1921 m. DNA buvo tapusi Kominterno nare, todėl 1921–1927 m., kol DNA vėl netapo savarankiška, iš jos buvo išstoję dešinieji, įkūrę Socialdemokratų partiją.

Valdžioje

1935 m. DNA sudarė vienpartinę J. Niugorsvolio vyriausybę, o 1936 m. rinkimuose gavo net 42,5 % balsų ir išlaikė valdžią iki 1940 m. hitlerinės okupacijos. 1939 m. buvo priimta reformistinė programa.

Okupacijos metais DNA organizavo Pasipriešinimo judėjimą. 1945–1965 m. DNA, gaudama rinkimuose daugiau, kaip 40 % balsų (1957 m.-48,3 %), sudarydavo vienpartinę E. Gerhardseno vyriausybę, kuri, vadovaudamasi 1945 m. priimta Bendrąja programa ir 1949 m. , sustiprino valstybinį sektorių, nuolat plėtė socialines programas ir labai pagerino gyvenimo lygį.

1948 m. Norvegija prisijungė prie Maršalo plano, 1949 m. tapo NATO nare, nors 1957 m. atsisakė užsienio karinių bazių.

Krizių metai

1965–1971 m. DNA buvo opozicijoje, o sugrįžus į valdžią, teko spręsti stojimo į „Bendrąją rinką“ klausimą. 1972 m. pralaimėjusi referendumą T. Bratelio vyriausybė atsistatydino. Rinkimuose DNA palaikė tik 35,3 % rinkėjų.

1973 m. partiją paliko „demokratiniai socialistai“. Neturėdama aiškios daugumos DNA nuo 1973 m. sudarė kelias koalicines vyriausybes, kurioms teko gelbėti šalį nuo ekonominės krizės, remti bankrutuojančias įmones, nurašyti jų skolas ar atidėti mokėjimus, suvaržyti darbo užmokesčio augimą.

Tačiau jau 1976 m. kartu su Didžiąja Britanija pradėtas eksploatuoti dujų telkinys, valstybės kontrolėn perimta ir išplėtota naftos gavyba padėjo šaliai greitai atsigauti ir pradėti kurti „gerovės valstybę“. 1977 m. tik vieno balso persvara kartu su pavyko išlaikyti daugumą parlamente ir sudaryti vyriausybę.

Sėkmės vyriausybė

1981–1986 m. DNA buvo opozicijoje, nors 1985 m. rinkimuose gavo 41,2 % balsų ir 71 vietą Stortinge. Ir tik 1986 m. gegužę DNA sudarė vienpartinę Gru Harlem Brundtland vyriausybę, kuri, sumažinusi mokesčius naftos kompanijoms, išplėtė jų veiklą ir valstybė gavo lėšų energetikai vystyti. Kronos devalvavimas sustiprino ekonomikos plėtrą, 1989 m. šalyje buvo tik 4 % bedarbių.

Buvo išplėsta butų statyba, sumažintas pensinis amžius, ypač populiarus buvo įstatymas dėl moterų dalyvavimo valdyme. Pačioje G. H. Brundtland vyriausybėje iš 18 ministrų 8 buvo moterys.

1989 m. rinkimuose gauta 34,7 % balsų ir 63 vietos parlamente, G. H. Brundtland vėl sudarė vyriausybę. 1990 m. vykusiame suvažiavime G. H. Brundtland vėl tapo partijos pirmininke.

1991 m. socialdemokratai laimėjo daugumą savivaldybėse, o 1993 m. rinkimuose DNA gavo 37 % balsų ir pratęsė savo vyriausybės veiklą iki 1997 m. Tačiau šiuose rinkimuose paaiškėjo, kad norvegų dauguma nepritaria šalies narystei Europos Sąjungoje – atvirai už tai pasisakę konservatoriai neteko 5 % rinkėjų balsų.

Dar kartą DNA formavo Jenso Stoltenbergo vyriausybę 2000–2001 m., bet 2001 m. rinkimuose DNA gavo tik 24,3 % balsų ir 43 vietas iš 165 parlamente, todėl teko tenkintis opozicijos vaidmeniu. Bet 2005 m. pozicijos iš dalies buvo susigrąžintos – rinkimuose gavus 32.7 % balsų kartu su Norvegijos kairiąja socialistų partija ir Centro partija pavyko sudaryti Raudonai žalią koaliciją, o J. Stoltengergas vėl tapo ministru pirmininku.

Struktūra

1990 m. DNA turėjo 140 000, 2004 m. – 70 000 narių, susijungusių į 19 regioninių, 434 municipalines ir 2500 vietinių asociacijų.

Narystė individuali ir kolektyvinė, tačiau tik vietinėse organizacijose, kur profsąjungų nariai sudaro apie trečdalį visų partijos narių. Glaudžiai bendradarbiaujama su Centriniu profsąjungų susivienijimu, kurio lyderiai atstovaujami DNA 16 narių Valdyboje.

Suvažiavimai, šaukiami kas 2 metai, renka partijos lyderius, jų pavaduotojus, Tarybą, į kurią įeina Valdyba ir po du regionų atstovus.

Partijoje veikia moterų, jaunimo, švietimo organizacijos. Leidžiamas laikraštis „Arbeiderbladet“ (Darbininkų laikraštis) ir teorinis žurnalas „Aktuelt perspektiv“. Savo spaudą turi ir kai kurios vietinės organizacijos.

SI narė nuo 1951 m., PES ir SAMAK narė.

Partijos lyderiai:

1887 – Andersas Andersenas,
1988 – Hansas G. Jensenas,
1889 – Christianas Holtermanas Knudsenas,
1890 – Karlas Jepsenas,
1892 – Ole Georgas Gjostenas,
1893 – Gustavas A. Olsenas Bergas,
1894 – Karlas Jepsenas,
1897 – Liudvigas Mejeris,
1900 – Christianas Holtermanas Knudsenas,
1903 – Kristoferis Hornsrudas,
1906 – Oskaras Nisenas,
1911 – Christianas Holtermanas Knudsenas,
1918 – Kyre Grep,
1922 – Emilis Stangas,
1923 – Oskaras Torpas,
1945 – Einaras Gerhardsenas,
1965 – Trygve Bratelis,
1975 – Reiulfas Stenas,
1981 – Gru Harlem Brundtland,
1992 – Torbjornas Jaglandas,
2002 – Jensas Stoltenbergas.

Nuorodos

Arbeiderpartiet Oficiali svetainė
Informacija anglų k.