Vokietijos istorinis regionas HolsteinHerbasŠalis pietinis Šlėzvigas HolšteinasTautos vokiečiaiKalba vokiečių žemaičių t

Vokietijos istorinis regionas Holstein

Herbas
Šalis	pietinis Šlėzvigas-Holšteinas
Tautos	vokiečiai
Kalba	vokiečių žemaičių tarmė
Valstybės	,
Miestai	Hamburgas, Liubekas, Kylis

Holšteinas (vok. Holstein, dan. Holsten, lot. Holsatia) – pietinė Vokietijos federalinės žemės Šlėzvigas-Holšteinas dalis, istorinis Vokietijos regionas. Pavadinta pagal vienos iš trijų saksų genčių – holštenus (sen. vok. Holtsaten = Holz 'medis', 'esantys prie medžių').

Geografija

Holšteino regionas apima pietinę Jutlandiją. Jį iš trijų pusių riboja upės. Šiaurinė regiono riba yra Eideris, kuris skiria nuo Šlėzvigo, pietvakarinė riba – Elbė, skirianti nuo Žemutinės Saksonijos, o pietrytinę ribą formuoja , už kurios yra Meklenburgas. Tai – žemumų kraštas, turintis susisiekimą su jūra. Į vakarus nuo jo yra Šiaurės jūra (Helgolando įlanka), o į rytus – Baltijos jūra (Meklenburgo įlanka).

Istorija

Manoma, kad Holšteino teritorija buvo saksų genčių protėvynė, iš kur vėliau saksai migravo į pietus, anapus Elbės. VI a. Holšteinas įjungtas į saksų konfederaciją, kuri vadinama . Tuo metu regionas buvo žinomas pavadinimu Nordalbingija (Šiaurės Albingija). IX a. po nuožmių regioną nukariavo Karolis Didysis. Norėdamas susilpninti saksų jėgas, regioną jis padalino pusiau (vadinamąja ), rytinę jo dalį atiduodamas slavams (jų grupei, vadinamai vagrais).

Nuo IX a. Holšteinas priklausė Frankų imperijai (vėliau – Rytų Frankų karalystei ir Šventosios Romos imperijai), ir buvo valdomas kaip Saksonijos kunigaikštystės dalis. Nepaisydami nustatytų ribų, slavai vagrai siaubė Holšteiną ir rengė karo žygius iki pat Hamburgo miesto. Tik X a. prasidėjo intensyvesnė jų kristianizacija ir germanizacija.

1111 m. buvo sukurta , pavaldi Saksonijos kunigaikštystei. Ją ėmė valdyti . Po Saksonijos sunaikinimo 1180 m., Holšteinas tapo nepriklausomas. 1201–1227 m. regioną kuriam laikui užvaldė Danija, tačiau grafams pavyko atsiimti savo valdas. XIII–XIV a. reiškėsi feodalinis susiskaldymas: grafystė suskilo į 6 atskiras valdas, valdomas atskirų Šaumburgų linijų. XV a. jas vėl suvienijo . Tuo metu regionas sustiprėjo ekonomiškai: laisvasis Liubeko miestas vykdė intensyvią prekybą Baltijos jūroje. Jo inicijuota kūrėsi Hanzos lyga, kurios pagrindinė kontora ir buvo Liubeke. Kitas regiono miestas, Hamburgas, irgi aktyviai dalyvavo Šiaurės jūros prekyboje.

1459 m. mirus Holšteino grafui Adolfui VIII, Holšteiną paveldėjo Danijos karalius Kristijonas I iš . Oldenburgai regioną išlaikė iki pat XIX a. Nepaisant to, Holšteinas laikytas Šventosios Romos imperijos dalimi ir priskirtas . 1474 m. grafystė tapo , tačiau 1490 m. suskilo tarp dviejų dinastinių atšakų: vieną, kartu su Šlėzvigu ir Danija valdė Danijos karaliai (), o kitą – Oldenburgų atšaka (). Susiskaldymas tęsėsi iki 1773 m., kuomet Danijos karaliai iškeitė savo valdytą į Holšteiną-Gotorpą, ir tapo vienvaldžiais regione.

1806 m. panaikinus Šventosios Romos imperiją, Holšteino kunigaikštystė tapo nepriklausoma valstybe, vis dar esančia personalinėje unijoje su Danija. Ši unija išgelbėjo ją nuo Prancūzijos imperijos okupacijos. 1815–1864 m. ji priklausė Vokietijos sąjungai. 1863 m. mirus Danijos karaliui Frederikui VII, kilo įpėdinystės klausimas. Tuo pasinaudodami, Holšteiną paėmė Habsburgų monarchija, bet netrukus, 1866 m., jį nukariavo Prūsijos karalystė. Sujungus su gretimu Šlėzvigu, čia sukurta . 1876 m. prie jos prijungtos žemės, o 1937 m. Laisvasis Liubeko miestas ir . Ši provincija (vėliau Trečiojo Reicho sudėtyje) buvo išlaikyta iki pat 1946 m. Britų administracijos metu, provincijos pagrindu suformuota Šlėzvigo-Holšteino žemė.

Nuorodos

Schleswig-Holstein tinklalapis 2015-04-16 iš Wayback Machine projekto.
Schleswig-Holstein turizmo informacija 2008-01-07 iš Wayback Machine projekto.