Niki de Saint Phalle

Nikė de San Fal
Nikė de San Fal, 1964 m.
Gimė	1930 m. spalio 29 d. Neji prie Senos, Prancūzija
Mirė	2002 m. gegužės 21 d. (71 metai) San Diegas, JAV
Veikla	Dailininkė, kino kūrėja, rašytoja
Vikiteka	Niki de Saint Phalle

Nikė de San Fal (pranc. Niki de Saint Phalle, piln. Catherine Marie-Agnès Fal de Saint Phalle, 1930–2002 m.) – XX a. antros pusės prancūzų-amerikiečių skulptorė, tapytoja, rašytoja, dizainerė, kino kūrėja. Jos kūryba siejama su prancūzų „naujojo realizmo“ srove, buvo paveikta Antoni Gaudi architektūros. Garsiausiais Nikės de San Fal kūriniais minimi: skulptūrų serija „Nanos“, skirta moteriškumo temai, ir Taro skulptūrų sodas Toskanoje Italijoje.

Biografija

Nikė de San Fal gimė 1930 m. spalio 29 d. Neji prie Senos mieste netoli Paryžiaus. Jos tėvas buvo prancūzas, motina − amerikietė. Po septynerių metų šeima persikėlė į JAV Niujorko miestą, kur Nikė mokėsi vienuolyno mokykloje. Nuo 1946 m. Nikė de San Fal pradėjo pozuoti fotonuotraukoms mados žurnalams. Jos atvaizdai pasirodė Vogue, Harper's Bazaar žurnaluose ir Life Magazine viršelyje. 1949 m. ji ištekėjo už Harry Mathews, būsimo rašytojo. 1950 m. ji sukūrė pirmuosius tapybos darbus aliejiniais dažais ir guašu, 1951 m. jai gimė duktė Laura. 1952 m. šeima persikėlė į Paryžių, Pabuvojus Barselonoje jai didelį įspūdį paliko architekto Antoni Gaudi statiniai. 1955 m. porai gimė sūnus Filipas. Maždaug tuo metu menininkė sukūrė pirmuosius savo asambliažus ir reljefinius kūrinius. Kurti išmoko savarankiškai. 1956 m. įvyko pirmoji Nikės de San Fal personalinė paroda Gotthard galerijoje Sankt Galene Šveicarijoje, ji susitiko Žaną Tangli su žmona, kurie tuo metu gyveno Monparnase Paryžiuje. 1960 m. Nikė de San Fal išsiskyrė su vyru ir apsigyveno su Ž. Tangli. 1961 m. ji prisijungė prie Paryžiaus „“ grupės, kuriai priklausė Ivas Kleinas, , Žanas Tangli ir kiti. 1960-aisiais ji sukūrė kūrinių su dažų kapsulėmis, į kurias parodos lankytojai galėjo šaudyti ir ištiškę dažai „užbaigdavo“ kūrinį.

1965 m. Nikė de San Fal sukūrė pirmąsias „Nanas“ − skulptūras iš medžiagos, vilnos ir objektų, imituojančias moteriško kūno formas, kuriomis išgarsėjo. Vėliau „Nanoms“ kurti menininkė naudojo ir kitas medžiagas, pavyzdžiui, poliesterį, pripučiamus balionus, šilkografijos spaudinius. Kartu su Ž. Tangli ji dalyvavo hepeninguose įvairiuose Europos miestuose. 1966 m. Nikė de San Fal sukūrė monumentalią, ant nugaros gulinčią „Naną“, pavadinimu „Ji“ (HON), Moderniojo meno muziejuje Stokholme kartu su vyru ir Per Olof Ultvel (sunaikinta parodos pabaigoje). Į šią skulptūrą lankytojai galėjo įeiti ir viduje rasdavo mini kino teatrą, planetariumą, barą ir akvariumą. Paroda „Nanų galia“ 1967 m. surengta . 1968 m. Nikės de San Fal kūriniai įtraukti į dadaistų ir siurrealistų kūrybos parodą . 1971 m. Nikė de San Fal pradėjo kurti trijų skulptūrų seriją „Ryjančios motinos“, kuria demonstruojamas kritinis požiūris į moteriškąją lytį. Tais pačiais metas Nikė de San Fal ištekėjo už Ž. Tangli. 1972 m. ji sukūrė pirmą pilnametražį savo filmą „Tėvelis“, jos architektūrinė konstrukcija „Golemas“, skirta vaikams, pastatyta Jeruzalėje. 1974 m. ji sukūrė trijų „Nanų“ viešą skulptūrinę grupę Hanoveryje. 1975 m. ji sukūrė antrą pilnametražį filmą „Sapnas, ilgesnis už naktį“. 1978 m. Nikė de San Fal pradėjo dirbti ties Taro skulptūrų parku netoli Groseto Toskanos regione Italijoje, kuris tapo vienu garsiausių jos kūrinių. 1980 m. menininkė pristatė savo vardo baldų dizaino, dekoratyviųjų objektų ir parfumerijos kolekcijas, kurių pardavimo pajamų dalis buvo skiriama Taro skulptūrų parko plėtimui. 1980 m. įvyko pirmoji retrospektyvinė Nikės de San Fal paroda Pompidu centre Paryžiuje. 1983 m. ji kartu su vyru Ž. Tangli sukūrė Stravinskio fontaną Paryžiuje, 1984 m. pradėjo dalyvauti kampanijose kovai prieš AIDS. 1992 m. įvyko jos retrospektyvinė paroda, pademonstruota Bonoje, Glazge ir Paryžiuje. 1993 m. Nikė de San Fal persikėlė gyventi į Kaliforniją JAV, 1994 m. išleista jos atsiminimų knyga „Mano paslaptis“, kurioje ji teigė, kad buvo išprievartauta tėvo, kai jai buvo vienuolika metų. 1994 m. atsidarė Nikės de San Fal vardo muziejus Nasu vietovėje Japonijoje. 1998 m. atsidarė jos sukurtas Taro sodas su 22 skulptūromis Toskanoje. 1999 m. menininkė skyrė seriją skulptūrų „Juodieji herojai“ afrikiečių-amerikiečių asmenybėms (pavyzdžiui, Miles Davis, Louis Armstrong). Šiais metais apdovanota Imperatoriškąja premija Japonijos meno asociacijos.

2000 m. Nikė de San Fal padovanojo daugiau nei 400 kūrinių Hanoverio Sprengel muziejui. 2001 m. padovanojo kitą grupę kūrinių Nicos šiuolaikinio meno muziejui. 2001 m. metais atsidarė skulptūrų parkas „Nojaus arka“ Jeruzalėje, kurį ji sukūrė su šveicarų architektu . Nikė de San Fal mirė 2002 m. gegužės 21 d. San Diege JAV nuo kvėpavimo sistemos sutrikimo. Jos sukurto dekoro darbai grotoje Herenhauzeno soduose Hanoveryje buvo baigti po mirties. 2003 m. atsidarė jos sukurtas „Karalienės Kalifijos burtų rato“ skulptūrų parkas Eskondide netoli San Diego Kalifornijoje. Menininkė yra sukūrusi baleto scenų dekoracijų ir iliustruotų knygų.

Viešų skulptūrų pavyzdžiai

• „Nanos“, Hanoveris
• „La Grande Lune“, Fribūras
• „Nojaus arka“, Jeruzalė

Kūrinių galerijos

Vikiteka: Niki de Saint Phalle – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• wikiart.org
• artnet.com
• artsy.net

Išnašos

1. Teito galerija Archyvuota kopija 2015-12-23 iš Wayback Machine projekto.
2. Jules Heller, Nancy G. Heller. North American Women Artists of the Twentieth Century – A Biographical Dictionary. Routledge, 2013
3. sprengel-museum.com Archyvuota kopija 2015-12-22 iš Wayback Machine projekto.
4. hannover.de Archyvuota kopija 2015-12-22 iš Wayback Machine projekto.
5. Teito galerija

Šaltiniai

• Biografija Bilbao Gugenheimo muziejaus svetainėje Archyvuota kopija 2015-12-23 iš Wayback Machine projekto.
• Nikės de San Fal fondas

Nuorodos

• „The New York Times“
• „The Guardian“
• Encyclopaedia Britannica