Neringa

Kitos reikšmės – Neringa (reikšmės).

Neringa – miestas Kuršių nerijoje, tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių (vakarinė pakrantė); kurortas. Tai pats ilgiausias (apie 50 km) ir labiausiai į vakarus nutolęs miestas Lietuvoje. Miestas administraciškai yra Neringos savivaldybė, jis apima didžiąją dalį Kuršių nerijos, jo adm. centras – Nida. Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Yra du pašto skyriai (centrinis Nidoje LT-93012).

Neringa
Kuršių nerijos UNESCO ženklas Nidoje
Neringa 55°18′22″š. pl. 20°59′46″r. ilg. / 55.306°š. pl. 20.996°r. ilg. / 55.306; 20.996 (Neringa)
Laiko juosta: () ------ vasaros: ()
Valstybė	Lietuva
Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Neringos savivaldybė
Gyventojų (2023)	4 022
Plotas	94,4 km²
Tankumas (2023)	43 žm./km²
Pašto kodas	centrinis Nidoje LT-93012
Vikiteka	Neringa
Vietovardžio kirčiavimas (3^bkirčiuotė) Vardininkas: Neringà Kilmininkas: Neringõs Naudininkas: Nẽringai Galininkas: Nẽringą Įnagininkas: Nẽringa Vietininkas: Neringojè

Neringa – ypač populiari poilsio vieta. Čia yra daug aukštų smėlio kopų, Juodkrantėje – Raganų kalnas, Nidoje – Parnidžio kopa. Neringą aplanko daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių, ypač – iš Vokietijos (iki II pasaulinio karo čia daug gyveno kuršininkų, vokiečių, po karo turėjusių palikti gimtąsias žemes).

Nidos turizmo informacijos centro 2001 m. duomenimis, per tris vasaros sezono mėnesius Neringoje apsilankė 700 tūkst. turistų. Daugiausia Neringoje ilsisi poilsiautojai iš Lietuvos, Vokietijos, Rusijos, Latvijos.

Etimologija

Miesto vardas iš esmės yra naujas – senuosiuose raštuose tokia forma nėra aptinkama. Jis yra kilęs nuo kuršiško žodžio nerija (nuo veiksmažodžio nerti), kuriuo buvo vadinamas ilgas pusiasalis (išsamiau žr. apie (Kuršių neriją)), vokiškos lyties – Neringe, Nerunge, Nehrung ir kt.Aleksandras Vanagas šaknį ner- siejo su veiksmažodžiu „nerti, gramzdinti“. Seniausia forma buvusi Nerija ir tik vokiečių įtakoje tapo Neringa.

Liaudies etimologija pasakoja ir daugiau įvairių istorijų apie gražią ir stiprią mergelę Neringą, kuri galbūt buvusi net valdovo Karvaičio dukra. Viena jų byloja:

Neatmenamais laikais, kai dar Kuršių nerijos nebuvo, o jos vietoje kyšojo tik salų grandinė, vienoje iš jų gimė mergina, kurią tėvai pavadino Neringa. Geltonkasė gražuolė išaugo į milžinę. Ji visaip padėdavo žmonėms – gelbėdavo žvejus, jūros nuneštus toli nuo kranto, varydavo žuvis į tinklus. Kartą jūrų dievas Bangpūtys taip įsisiautėjo, kad jūra nenurimo visus metus. Tada žmonės ėmė prašyti Neringą apsaugoti juos nuo siautulingų bangų. Neringa jų paklausė ir ėmė semti į prijuostę smėlį bei pilti jį tarp tų salų. Kur pylė yra matyti iki šiol – ten aukštesnės kopos pūpso. Taip ji supylė didžiulį pylimą, kuris nuo jūros atskyrė ramų užutekį. Jame žvejai galėjo gaudyti žuvį nesibaimindami, kad bus nunešti toli jūron.

Geografija

Pilkosios kopos

Didžiausią dalį Neringos teritorijos sudaro miškai (83,9 %), keliai – 1,7 %, užstatyta teritorija – 0,7 %, vandenys – 0,01 %, žemės ūkio naudmenos – 0,2 %, kita žemė – 13,5 %.

Iš pietų į šiaurę išsidėsčiusios kelios gyvenvietės – Nida (prie jos Purvynė ir Skruzdynė), Preila, Pervalka, Juodkrantė (prie jos buvę Karvaičiai), Alksnynė. Iš rytų miestą skalauja Kuršių marios (krantas labai vingiuotas), iš vakarų – Baltijos jūra. Visas miestas yra Kuršių nerijos nacionaliniame parke.

Neringoje šilčiausias – rugpjūčio mėnuo, jo vidutinė temperatūra – apie 17 °C. Čia daugiau giedrų dienų, negu Vidurio ar Rytų Lietuvoje. Vyrauja pietvakarių bei šiaurės vakarų vėjai. Poilsiavietės išsidėsčiusios rytinėje nerijos dalyje, prie Kuršių marių, ir nuo jūros vėjų jas saugo didžiųjų kopų gūbrys, apaugęs mišku.

Neringai būdinga savita sodybų architektūra, tik pamario kraštui būdinga . Liaudies architektūros statiniai baigiami ir pritaikomi šių dienų poreikiams.

Parnidžio kopa

Vienas vaizdingiausių Neringos gamtos paminklų – Parnidžio kopa ties Nida. Nuo šios didelės nejudrios kopos, iškilusios 68 m virš jūros lygio atsiveria vaizdinga panorama. Naglių gamtos rezervate, tarp Pervalkos ir Juodkrantės, driekiasi Pilkosios kopos. Kuršių marių pakrantė išraižyta kyšulių, Baltijos pajūrio paplūdimiai, 2002 metais buvo apdovanoti Mėlynąja vėliava.

Kopos dėl vėjo jos palaipsniui yra nešamos ir slenka, pvz., XX a. 2-ojoje pusėje Nidos Didžioji kopa pažemėjo 15 metrų. Be to, daug žalos padaro uraganiniai vėjai, kaip kad 1967, 1981 ir 1983 m., kartais – gaisrai (pvz., 2006 m. gaisras Alksnynėje).

Istorija

Nerija – jauniausia Lietuvos pajūrio sausuma. Prieš 5–6 tūkstančius metų jos čia visai nebuvo, tik kur ne kur virš vandens kyšojo salų viršūnės – klostėsi povandeninė sekluma. Palaipsniui ant seklumos slinko smėlis, užpildydamas tarpsalius, keldamas baltą pylimą. Pradžiuvusį smėlį vėjas pustė į kauburius, iš kurių augo kopos, ištisi kopagūbriai, pradėjo želti žolė, augti medžiai. Manoma, kad Neringos teritorijoje pirmieji gyventojai atsikėlė maždaug prieš 4000 metų. Padavimai pasakoja, kad čia buvusi mitinio kunigaikščio Videvučio pilis.

Neringa priklausė Pietų Kuršo žemėms – Pilsotui ir Lamatai. Pirmoji gyvenvietė Kuršių nerijoje minima 1385 m., nors pirmuoju istoriniu Neringos paminėjimu laikoma 1437 m. lapkričio 11 d., kai paminėta Nidos smuklė. Apie 1500 m. prasidėjo masiški miško kirtimai, padažnėjo gaisrai, ėmė irti plonas gyvybingasis dirvos sluoksnis, vėjas ėmė stumti kopas. Jau 1569 m. nerijoje buvo kalbama daugeliu kalbų – vokiečių (įstaigose, bažnyčioje, mokykloje), lietuviškai, latviškai-kuršiškai ir prūsiškai. Kuršiškai kalbėjo daugiausia žvejai. Pagal 1897 m. gyventojų apklausą, iš 1644 nerijos pagrindinių gyvenviečių gyventojų 994 (apie 60 proc.) kalbėjo Neringos kuršininkų kalba, tarp žvejų procentas siekė 65 proc. Beveik visi kuršininkai suprato ir lietuviškai, dėl to lietuviškai buvo laikomos pamaldos.

XVI–XVII a. miškus per daug iškirtus, velėna suiro, ir vėjas ėmė gainioti smėlį po neriją. Galiausiai grėsmingų, iki tol nematytai aukštų smėlio vėpūtinių atbrailos pakibo virš pamario kaimelių. Žmonėms teko palikti smėlyje skęstančias trobas ir keltis kitur. Per XVI–XIX a. iš viso palaidota 14 kaimų: Senoji ir Naujoji Agila, Naujieji , , Kunčiai, Senoji ir Naujoji , Karvaičiai ir kiti. Dabartinių baltų kalvų pamatuose liko dūlėti kiemai, sodai, kapai.

Vėliau imtasi kopų tvirtinimo darbų. Ties Nida to didelio reikalo pradžią padarė pašto stoties tarnautojas Georgas Dovydas Kuvertas, apželdindamas Urbo kalvą. Pasodino iš Vakarų Europos atvežtas kalnų pušis, jas kruopščiai prižiūrėjo, skatindamas ir kitus tęsti šį darbą.

Iki XX a. pradžios gyvenvietės buvo tik žvejų kaimai. 1904 m. suformuota prieškopė (apsauginė kopa). Po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo lankytis vasarotojai. Čia juos traukė nepaprastai gražus ir savitas : pustomo smėlio kopos, puikūs paplūdimiai.

1946 m. vasarvietės Nida, Preila ir Juodkrantė pripažintos miesto tipo gyvenvietėmis, bet 1947 m. buvo prijungtos prie Klaipėdos. Neringos miestas suformuotas 1961 m. lapkričio 15 d. sujungus penkias gyvenvietes – Alksnynę, Juodkrantę, Nidą, Pervalką ir Preilą. Administraciniu centru paskirta Nida, tuo pat metu Neringai suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas. 1976 m. Neringa paskelbta miško parku. Miestas plėtotas pagal 1968, 1980 ir 1994 m. bendruosius planus.

1997 m. patvirtintas naujasis Neringos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1946–1947 m.	miesto tipo gyvenvietės: Juodkrantė, Nida, Preila
1947–1950 m.		Klaipėdos miestas
1950–1953 m.			Klaipėdos sritis
1953–1961 m.
1961–1995 m.	—	respublikinio pavaldumo miestas
1995–2000 m.	Juodkrantės seniūnija, Preilos-Pervalkos seniūnija	Neringos miesto savivaldybė	Klaipėdos apskritis
2000–2009 m.		Neringos savivaldybė
2009–	—

Kultūra

Neringos istorijos muziejus

Neringos istorijos muziejus įkurtas 1933 m.

Pastato projektą sukūrė ir statybos darbams vadovavo inžinierius Riksfordas bei architektas Herbertas Reismanas. Tuomet ekspozicija garsėjo geologijos, archeologijos, keramikos ir gamtos skyriais. Karo metu muziejus buvo susprogdintas ir rinkiniai dingo.

Praėjus karui ir keliems dešimtmečiams, kilo mintis vėl iš naujo atkurti Neringos muziejų. 1969 m. rudenį buvo atkurtas Neringos istorijos muziejus. Dabar muziejuje iš viso saugoma 4500 įvairių eksponatų. Tai buities daiktai, įrankių rinkiniai, įvairios fotografijos ir atvirukai, dailės kūriniai apie Kuršių neriją, taip pat kaupiami eksponatai apie Neringos miestą. Muziejus turi dar 3 ekspozicijas.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1959 m. ir 2021 m.
1959 m.^sur.	1970 m.^sur.	1976 m.	1979 m.^sur.	1989 m.^sur.
1 993	1 990	2 500	2 242	2 478
2001 m.^sur.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.	-	-
2 386	3 846	3 609	-	-
Demografinės raidos histograma

Žymūs žmonės

• Kuršių nerijoje lankėsi vokiečių geografas Aleksandras Humboltas (1769–1858).
• Čia gimė kino ir teatro aktorė Virginija Kelmelytė (1963–2022).

Švietimas

Neringos savivaldybėje yra viena bendrojo lavinimo mokykla – Neringos gimnazija. Nidoje veikia Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešoji biblioteka.

Neteisėtos statybos Neringoje

2008 m. liepą Neringos savivaldybė parengė naują Neringos bendrąjį planą. Šio plano pristatymas atnaujino viešą diskusiją dėl neteisėtų statybų Neringoje. Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aurelija Stancikienė, bei pilietinės organizacijos Piliečių Santalka ir teigė, kad Neringos bendruoju planu savivaldybė siekė įteisinti nelegalias statybas. Tokie savivaldybės nariai, kaip , , vicemeras , kurių statybų teisėtumas buvo svarstomas teismuose, negalėjo dalyvauti Neringos bendrojo plano koncepcijos tvirtinime ir buvo kaltinami supainioję viešuosius ir privačius interesus.

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
2. „Neringa vasaros sezonui siūlo nemažai naujovių“. delfi.lt. Delfi. BNS. 2002-05-25. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
3. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 140–142
4. 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 312
5. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 51–52
6. Neringos savivaldybė 2015-11-23 iš Wayback Machine projekto. Nuoroda tikrinta 2015-05-30
7. . Suarchyvuotas originalas 2014-04-10.
8. Beatričė Laurinavičienė. Neringa keičia miesto gimtadienio datą: paseno devynis kartus. 2022-11-10, Vz.lt (tikrinta 2022-11-16).
9. Neringa. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 685 psl.
10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
11. Neringa. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 158 psl.
12. , Vladas Stauskas ir kt. Neringa. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 205
13. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
14. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
15. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.

Nuorodos

• Savivaldybės tinklalapis
• Turizmo informacijos svetainė
• Neringa.tel – mobilus internetinis žinynas su bazinė informaciją apie Neringa 2010-11-19 iš Wayback Machine projekto.