Nameisio žygis į Rygą (1280)

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau . Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar .

Nameisio žygis į Rygą (1280)
Data 1280 m. ruduo Vieta Ryga Rezultatas Žiemgalių pergalė
Konflikto šalys
žiemgaliai	Vokiečių ordinas estai latgaliai
Vadovai ir kariniai vadai
Nameisis

Nameisio žygis į Rygą – 1280 m. vėlyvą rudenį, po Kuldygos komtūro išpuolių prieš Duobelės pilį žiemgalių valdovo Nameisio surengtas mėginimas užimti Rygą. Mūšis aprašytas Eiliuotoje Livonijos kronikoje.

Po Livonijos ordino pralaimėjimo Aizkrauklės mūšyje, Nameisis manė, kad kryžiuočiai neturi pakankamai karių Rygai apginti. Tačiau (vok. Gerhard von Katzenelnbogen) per trumpą laiką sugebėjo sutelkti Cėsių krašto gvardiją ir įsirengti gynybines pozicijas dabartiniame Rygos priemiestyje Pardaugavoje.

Susidūręs su stipriu pasipriešinimu, Nameisis nusprendė trauktis. Jis padalino savo pajėgas į dvi dalis, viena kurių traukėsi Žiemgalos keliu palei Lielupę (vok. die Â), o kita dalis, vadovaujama paties Nameisio, surengė pasalą ordino maršalo pajėgoms, persekiojusioms žiemagalių raitelius.

Prie Lielupės įvykusiame mūšyje maršalas buvo paimtas į nelaisvę ir išvežtas į Tėrvetę, o vėliau – išsiųstas pas Lietuvos valdovą Traidenį ir žuvo pastarojo surengtoje viešoje dvikovoje.

Mūšio aprašymas Eiliuotojoje kronikoje

Po Kuldygos komtūro vadovaujamų kuršių kariuomenės antpuolių prieš Duobelę, žiemgalių karalius Nameisis su gerai ginkluotais kariais leidosi į keršto žygį kairiuoju Dauguvos krantu. Apie tai sužinoję Mintaujos (Jelgava) pilyje buvę ordino riteriai ir iš Kacenellenbogeno išsiuntė pasiuntinius į Rygą pas Livonijos ordino maršalą Gerhardą, kuris sukvietė kryžiuočių kariuomenę, prie kurios prisijungė šimtas latgalių gvardiečių iš Cėsių su savo raudonai balta vėliava.

Landmaršalas įsakė savo kariuomenei užimti gynybines pozicijas šaltoje ir plikoje vietovėje prie nedidelės gyvenvietės (hof) ir išsiuntė žvalgus. Nameisis sučiupo vieną iš žvalgų ir tardė. Rytą Namesio vadovaujami žemgalių būriai patraukė Rygos link, tačiau, pasiekę ordino kariuomenės pozicijas, pamatė raudonai baltą vėliavą ir iš kalinio sužinojo, kad ordino maršalas mobilizavo latvių ir estų pulką.

Žiemgaliai nusprendė trauktis ir pasidalino į du pulkus. Namesio vadovaujamas pulkas grįžo peklių keliu, o kitas pulkas – kita kryptimi į Lielupę. Kryžiuočiai susiorganizavo ir, vadovaujami maršalo, su vėliava sekė Lielupės keliu išvykusius žemgalių karius. Į Rygą iš Vestfalijos atvykęs karys pasakė: „Prieš devintą valandai priartėsiu prie Dievo Motinos soste dangaus aukštyje ir ji mane palaimins“.

Apie vidurdienį jie juos pasivijo ir privertė po kojomis buvusius raitelius gelbėtis ant plono ledo, kur įlūžo apie 30 arklių. Žiemgaliai paliko savo arklius vandenyje, o kryžiuočiai puolė jų paimti. Maršalas ir devyni ordino broliai buvo atskirti nuo kitų ir juos netikėtai užpuolė apie 30 Nameisio vadovaujamų žemgalių karių, kurie nužudė keturis ir paėmė į nelaisvę du raitelius, iš kurių vienas buvo pats maršalas. Kai Rygos gynėjų pulkas su vėliava pasiekė Lielupės krantą, kaliniai jau buvo išvežti į Tėrvetę. Toliau Nameisis juos nusiuntė pas Lietuvos karalių didįjį kunigaikštį („aukštąjį poną“) Traidenį, kur jie buvo priversti viešai kautis dvikovoje ir žuvo.

Išnašos

1. „Atskaņu hronika (09037.-10042.)“ (latvių). Nuoroda tikrinta 2024-06-24.