NVO

Nevyriausybinė organizacija (angl. non-governmental organization, NGO) – laisva piliečių valia įkurta organizacija, kuri siekia tarnauti visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ir tiesioginio dalyvavimo valdant valstybę.

Požymiai

• Organizacinė forma (registruotas juridinis asmuo);
• (Prigimtinė) nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų – steigiamos pilietinės visuomenės iniciatyva, o ne valdžios institucijų pagrindu;
• Jei gaunamas pelnas, jis investuojamas į pagrindinę įstatuose numatytą veiklą, o ne padaliniams steigėjams, nariams ar dalininkams;
• Savivalda ir demokratiškas sprendimų priėmimas;
• Savanoriškumas – laisvas narių įstojimas ir išstojimas, savanoriškai aukojamas turtas ir lėšos;
• Tarnavimas visuomenės labui, o ne individui ar šeimai.

Tipai

• Tarptautinės NVO, (angl. International nongovernmental organisation – INGO);
• , (angl. Business-oriented International Non-Governmental Organisation – BINGO);
• Aplinkosauginės NVO, (angl. environmental Non Governmental Organisation – ENGO);
• , (angl. government-organized Non-Government Organisation – GONGO arba angl. Governmentally Regulated and Initiated Non-Government Organisation – GRINGO);
• , (angl. quasi-autonomous non-governmental organisation – QUANGO);
• , (angl. Donor-Organized non-governmental organisation – DONGO).

Klasifikuoti galima ir kitaip: pavyzdžiui, Pasaulio bankas prie NVO priskiria konsultacines organizacijas, atskirdamas jas nuo vykdančių bankines operacijas.

Samprata

Nevyriausybinės organizacijos terminas susiformavo verčiant iš anglų kalbos terminą „non governmental organization“. Dėl to, kokias konkrečiai organizacijas apima šis terminas, neretai nesutariama. V. Ilgius apibendrina, kad nevyriausybinių organizacijų terminas pačia plačiausia prasme gali apimti netgi bažnytines organizacijas, profesines sąjungas, savišalpos kasas, kooperatyvus, nepriklausomas visuomenės informavimo priemones bei nepriklausomas švietimo įstaigas, taip pat neformalius judėjimus. Tačiau nevyriausybinės organizacijos toli gražu neapima visų organizacijų, kurios nėra sukurtos viešosios valdžios institucijų. Terminui vieningesnį interpretavimą ir apibrėžtesnę prasmę suteikė L. Salomono išskirti ir plačiai pripažinti kriterijai.

Nevyriausybinės organizacijos yra:

1. Institucionalizuotos;
2. Privačios, t. y. instituciškai atskirtos nuo vyriausybės (valdžios), net jei ir gauna jos paramą;
3. Neskirstančios pelno, t. y. negali duoti nuosavybės grąžos;
4. Savivaldžios, t. y. kontroliuojamos remiantis savo vidaus procedūromis, o ne valdomos iš išorės;
5. Savanoriškos, t. y. neprivalomos.

Funkcijos

• Paslaugų teikimas. (Savo nariams arba klientams teikiamos tokios paslaugos, kaip socialinė rūpyba, sveikatos apsauga, apmokymai, informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama.)
• Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose. (Čia priklauso organizacijos, kurios naudoja įvairias kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką.)
• Savitarpio pagalba arba pagalba sau. (Organizacijos, dažniausiai suformuotos grupės asmenų, kurie turi bendrų interesų arba poreikių, siekiant suteikti savitarpio pagalbą, informaciją, paramą ir bendradarbiavimo galimybę.)
• Ištekliai ir koordinavimas. (Tai vadinamosios „tarpininkaujančios orgnizacijos“, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų.

Nevyriausybinės organizacijos Vakarų Europoje

Daugelyje Vakarų Europos šalių NVO veiklos modelis yra glaudžiai susijęs su valdžia. Yra susirūpinimas dėl valstybės skiriamo finansavimo dydžio, būdų ir poveikių, ne pelno organizacijų politinio vaidmens ir galimybės daryti įtaką valdžiai. Be to, nerimaujama ir dėl NVO tendencijos perimti verslo organizacijų patirtį. Europos Sąjungoje NVO laikomos antromis veiksmingiausiomis (po verslo asociacijų) pagal jų daromą spaudimą, lobizmą ir įtaką piliečiams.

Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje

Įvairių organizacijų, kurios galėtų būti priskiriamos trečiajam sektoriui, ištakų Europoje galima rasti jau XVIII–XIX a. Carinė rusų valdžia Lietuvoje labai ribojo draugijų skaičių, tačiau 1900 metais Vilniuje jau veikė 26 labdaringos įstaigos. Daugelis seniausių Lietuvos organizacijų buvo susijusios su socialine globa ar parama ir tai byloja apie senas filantropijos tradicijas. 1937 m. Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje jau buvo įregistruota gana daug organizacijų – 7774 draugijos, sąjungos ir jų padaliniai. Išryškėjo šios visuomeninių sanbūrių veiklos kryptys ir tikslai: tautinio atgimimo skatinimas, kultūros ir švietimo veikla, auklėjimas ir ugdymas, socialinė globa ir parama.

Nevyriausybinių organizacijų atsiradimo istorija labiau yra siejama su 1991 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Tuo metu prasidėjo masinis ne pelno organizacijų kūrimasis. Apie 1994 m. buvo išleistas pirmasis Visuomeninių organizacijų įstatymas, kuriuo vadovaujantis kūrėsi nevyriausybinės organizacijos. Vėliau imta galvoti apie organizacijų įvairialypiškumą ir veiklos skirtumą, todėl laikui bėgant Lietuvos Respublikos Seimas priėmė dar keletą ne pelno organizacijų įstatymų, kas leido suskirstyti ne pelno organizacijas į keturias atskiras sferas. Visuomeninė organizacija (neretai šis apibūdinimas naudojamas visų ne pelno organizacijų apibūdinimui) tapo tik viena iš keturių nevyriausybines organizacijas reglamentuojančių įstatymų dalimi. Taigi šiuo metu Lietuvoje veikia keturi nevyriausybines organizacijas reglamentuojantys įstatymai – tai Visuomeninių organizacijų įstatymas, Asociacijų įstatymas, Viešųjų įstaigų įstatymas bei Labdaros ir paramos fondų įstatymas. Atsiradus kitiems, ne pelno organizacijas reglamentuojantiems įstatymams, iš esmės pasinaikino visuomeninių organizacijų kaip visų ne pelno organizacijų apibūdinimo terminas, kurį pakeitė nevyriausybinė organizacija.

Apskaita

Nevyriausybinės organizacijos, tvarkant apskaitą, gali vadovautis Verslo apskaitos standartais (VAS), nes Pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo taisyklėse yra parašyta, kad: „Jeigu finansinė atskaitomybė, parengta taikant bendruosius apskaitos principus ir šias taisykles, teisingai neparodo ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, ir sąnaudų, ūkio subjektas vadovaujasi atitinkamais Verslo apskaitos standartais (VAS) ir apie tai nurodo aiškinamajame rašte“.

Susiję straipsniai

• Transparency International

Literatūra

• Įvadas į viešąjį valdymą. Alvydas Raipa – Kaunas, „Technologija“;
• Viešojo sektoriaus institucijų administravimas. Alvydas Raipa ir Adolfas Kaziliūnas – Lietuvos teisės universitetas, 2002;

Nuorodos

1. Burkšienė, V., & Dvorak, J. (2022). Local NGO e-communication on environmental issues. In The Routledge Handbook of Nonprofit Communication (pp. 269-278). Routledge
2. LR Finansų ministro įsakymas „Dėl pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės sudarymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo, 1K-372, 2004, I dalis, 5 punktas