Mykolas VielhorskisVielhorskių herbasGimė 1755 m Horochive Podolės apskrityjeMirė 1805 m 50 metų Vienoje AustrijojeTėvas

Mykolas Vielhorskis

Vielhorskių herbas

Gimė	1755 m. Horochive, Podolės apskrityje
Mirė	1805 m. (~50 metų) Vienoje, Austrijoje
Tėvas	Mykolas Vielhorskis
Motina	Elžbieta Oginska

Veikla	Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generolas - leitenantas (1792), 1794 m. sukilimo dalyvis

Mykolas Vielhorskis (lenk. Michał Wielhorski; 1755 m., Horochivas − 1805 m., Viena) − kunigaikštis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generolas - leitenantas (1792), 1794 m. sukilimo dalyvis.

Kilmė

Mykolas Vielhorskis gimė 1755 m. Horochive, Podolės apskrityje, kunigaikščių Mykolo Vielhorskio ir jo žmonos Elžbietos Oginskos šeimoje. Kilęs iš kunigaikščių, lot. "Hrabia" Vielhorskių giminės.

Tarnyba kariuomenėje

Karinę tarnybą pradėjo kaip karininkas Austrijos kariuomenėje. Jo pulko draugas buvo kunigaikštis Juzefas Poniatovskis.

Mykolas Vielhorskis buvo Austrijos-Turkijos (1787—1791) karo dalyvis. Mūšyje netoli Šabaco tvirtovės buvo sužeistas. Vėliau kartu su Juzefu Poniatovskiu grįžo į tėvynę ir įstojo į Lenkijos karalystės kariuomenę. Kaip žinia, Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje buvusių Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės buvo atskiros.

Pradėjęs karinę tarnybą Mykolas Vielhorskis buvo paskirtas 2-osios Voluinės divizijos pulkininku.

1792 metais Mykolas Vielhorskis kaip minėtos divizijos vadas dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos (1792 m.) kare. Tų pačių metų birželio 14 d. Voluinėje patyrė pralaimėjimą Boruškovičių mūšyje.

Mykolas Vielhorskis buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Juzefo Poniatovskio dešinioji ranka. Pasižymėjo Zelencų mūšyje. Tačiau buvo apkaltintas, kad mūšio metu su ilgamečiu bičiuliu Juzefu Poniatovskiu kalbėjo tarpusavy vokiškai. Po Abiejų Tautų Respublikos karaliaus prisijungimo prie Targovicos konfederacijos Vielhorskis atsistatydino ir išvyko į užsienį.

Dalyvavimas 1794 m. sukilime

1794 m. gegužę Mykolas Vielhorskis grįžo į Abiejų Tautų Respubliką ir aktyviai dalyvavo Kosciuškos sukilime. 1794 m. Mykolas Vielhorskis buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sukilėlių kariuomenės vadu. Po Vilniaus kapituliacijos atsistatydino.

Mykolas Vielhorskis kartu su generolu Juzefo Poniatovskiu, Stanislovu Mokronovskiu ir Eustachijumi Sanguška sudarė atskirą frakciją kariuomenėje.

Visą gyvenimą kentėjo nuo sužalojimų komplikacijų, patirtų mūšyje prie Šabaco 1788 metais.

1792 m. metais Mykolas Vielhorskis buvo apdovanotas „Virtuti Militari“ ordinu.

Mykolas Vielhorskis mirė 1805 m. Vienoje.

Šeima

Mykolas Vielhorskis buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona - Selina Pževska, su ja susilaukį trejų vaikų (Mykolo, Juzefo ir Michalinos). 1798 m. metais vedė antrą kartą Aleksandrą Kurdvanovską (1783−1849), Abiejų Tautų Respublikos didžiojo prievaizos Jano Plasido Kurdvanovskio (1746 - 1824) ir Rozalijos Chumbelinos Potockos dukterį, su kuria turėjo sūnų Aleksandrą Gustavą (1798−1874).

Literatūra

H. P Kosk Generalicja polska t. 2 Oficyna wydawnicza «Ajaks» Pruszków 2001.