Musių valdovas

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Musių valdovas – 1954 metais Nobelio premijos laureato Viljamo Goldingo parašytas romanas. Kūrinyje pasakojama apie anglus berniukus patekusius į negyvenamą salą ir jų bandymus sukurti tvarką. Veiksmas vyksta neįvardinto karo laikotarpiu. Kūrinys įkūnija berniukų nuopolį į žiaurumus; palikti vieni negyvenamoje „svajonių" saloje, toli nuo modernios civilizacijos, išauklėti jaunuoliai atsigręžia į žiaurią žmogaus prigimtį.

Istorija

Knyga išleista 1954 metais. Tai pirmasis William G. Golding romanas. Nors iš pradžių didelės sėkmės nesulaukė (1955 metais JAV parduota mažiau nei 3000 kopijų), tačiau netrukus tapo bestseleriu. Pagal knygą sukurti du filmai anglų kalba – 1963 metais režisieriaus ir 1990 metais .

Siužetas

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Vyksta karas. Evakuacijos metu, netoli negyvenamos salos, Ramiajame vandenyne dūžta britų lėktuvas. Vieninteliai išgyvenusieji – mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus berniukai. Du iš jų – šviesiaplaukis, mėgstantis skaityti Ralfas ir apkūnus, akinius dėl stiprios trumparegystės privalantis nešioti, astma sergantis Kriuksis. Kriuksis suranda kriauklę, kuria Ralfas naudodamasis kaip trimitu suburia visus išgyvenusius. Ralfas nusiteikęs optimistiškai, mano, jog juos išgelbės suaugusieji. Kriuksis, kita vertus, suvokia, jog pirma reikia įsitikinti ar suaugusiųjų saloje iš vis yra. Sukvietęs visus berniukus Ralfas, kaip atsakingiausias iš visų, išrenkamas būti vadu. Balsų jis negauna tik iš aukšto raudonplaukio Džeko Meridijaus vadovaujamų choristų. Prašomas Džeko, Ralfas leidžia suburti atskirą medžioklių komandą. Vadas (Ralfas) numato tris pagrindinius tikslus: pasilinksminti, išgyventi ir nuolat prižiūrėti laužą, kuris turi būti ženklas praplaukiantiems laivams. Berniukai nustato tam tikras taisykles tvarkai palaikyti. Pavyzdžiui, tas, kuris laiko kriauklę rankoje, tam leidžiama kalbėti ir visi turi jo klausyti ir t. t.

Džeko vadovaujami medžiokliai atsakingi už maistą. Apžiūrėję salą, berniukai sužino, jog joje yra vaismedžių ir šernų. Nepaisant to, jog Džekas turėjo peilį, jis iš pradžių neišdrįsta užmušti tarp lianų įsipainiojusio šerno. Galiausiai Džekui ir medžiokliams pavyksta sumedžioti šerną (nors buvo jų eilė prižiūrėti laužą). Jiems bemedžiojant, pro salą praplaukia laivas, tačiau laužas jau užgesęs, laivas dingsta iš horizonto. Pasinaudoję Kriuksio akiniais ir užkūrę didelį laužą salos kalno viršūnėje berniukai sukelia gaisrą, kurio metu galimai žūsta vienas iš mažiausiųjų berniukų. Kilus ginčui tarp Džeko ir Kriuksio, Džekas suduoda Kriuksiui taip sudaužydamas vieną akinių stiklą. Saimonas – smulkus, liesas, smailiu smakriuku, tamsaus gymio berniukas, kartu su Ralfu rūpinasi palapinių statyba. Daugelis vaikų žaidžia, maudosi, nekreipia dėmesio į raginimus nešti šakas laužui, prisigalvoja įvairiausių pasakojimų apie salą, esą joje gyvena siaubingas žvėris. Ralfo nurodymai nebetenka prasmės. Nusivylęs Ralfas svarsto atsisakyti vado pareigų, tačiau jį atkalba Kriuksis, puikiai suprasdamas Ralfo vadovavimo svarbą.

Po oro dvikovos, naktį, iš karinio lėktuvo parašiutu į salą nusileidžia vyras. Karys žūva, jo kūnas įsipainioja į medį, esantį netoli kalno viršūnės. Ankstų rytą Semas ir Erikas eidami uždegti laužą tamsoje negyvėlį palaiko Žvėrimi, apie kurį tiek daug kalba mažesnieji berniukai. Jie grįžta ir viską papasakoja kitiems. Trys berniukai – Ralfas, Džekas ir įtarus, tylus, Džekui ištikimas Rodžeris nusprendžia eiti ieškoti Žvėries. Tuo tarpu, Kriuksis pasilieka su mažyliais. Tamsoje pamatę negyvėlį, visi trys vyresnieji berniukai pabėga. Džekas nuolat konkuruoja su Ralfu dėl valdžios, jį visaip erzina, bando pasirodyti pranašesnis. Kitą rytą, Džekas sukviečia susirinkimą (įprastai tai darė Ralfas) ir paklausė berniukų, kuriems iš jų Ralfas neatrodo tinkamas vadas. Nesulaukęs pritarimo Džekas nubėga į džiungles. Atsižvelgdamas į pasakojimus apie „Žvėrį", Kriuksis pasiūlo perkelti laužą į pakrantę. Kraunant šakas, paaiškėja, jog prie Džeko medžioklišką ir laisvą gyvenimo būdą puoselėjančios komandos prisijungia kiti vyresnieji berniukai – Rodžeris, Moris, Bilis. Džekas su medžiokliais sumedžioja šernę, jos galvą pamauna ant pagalio (musių valdovas). Prie Džeko prisijungia vis daugiau, mėsa ir linksmybėmis besidžiaugiančių berniukų. Po truputį Džekas ir kiti visai pamiršta civilizaciją – išsidažo veidus, šoka laukinių šokius, atlieka šiurpą keliančias, kruvinas apeigas. Vėlai vakare grįždamas iš džiunglių, Saimonas pamato, kad karys (Žvėris) jau seniai negyvas. Jam grįžus vyko puota. Kraujo ir žiaurumų apakinti berniukai palaiko Saimoną Žvėrimi ir jį žiauriai nužudo.

Į Ralfo, Kriuksio ir dvynukų palapinę naktį įsibrauna Džekas su kitais vyresniaisiais berniukais. Jie pavogia Kriuksio akinius (jiems reikėjo ugnies šerno mėsai kepti). Kriuksis nusprendžia eiti pas Džeką ir prašyti juos grąžinti. Ralfas ir Džekas įsivelia į dvikovą. Rodžeris stovėdamas ant kalno numeta akmens luitą, taip nužudydamas Kriuksį ir sutraiškydamas kriauklę (vienintelį Ralfo valdžios simbolį). Ralfas pabėga, dvynukai prievarta prijungiami prie Džeko laukinių. Ralfas sužino, kad Džekas siekia jį nužudyti. Kitą rytą „laukiniai" padega salą, Ralfas išbėga į paplūdimį. Ten, kateryje, pamatę laužo dūmus, laukia du jūrininkai. Laukiniai berniukai graudžiai apsiverkia. Ralfas viską papasakoja kariškiams.

Citatos

„Nėra ko daug tikėtis iš žmonių. Jis norėjo pasakyti, kad žmonės retai kada būna tokie, kokius juos įsivaizduojam.“ (Ralfas)

„Jeigu veidai keičiasi nuo to, kaip jie apšviečiami – iš viršaus, ar iš apačios, – kas gi yra veidas? Kas yra visa kita?“ (Džekas)

„Kas gi mes pagaliau esame? Žmonės? Ar žvėrys? O gal laukiniai? Ką apie mus pagalvos suaugusieji? Išsisklaidėme… medžiojame šernus… nežiūrim laužų… o dabar dar ir šitai…“ (Kriuksis)

„Pusiau pramerktose pastėrusiose šernės akyse atsispindėjo beribis suaugusiųjų gyvenimo cinizmas. Nesvarbu jai musės, nei išverstos žarnos, netgi kad pati taip nepagarbiai pamauta ant pagalio.“

„Bet juk žinojai, tiesa, kad esu jūsų dalelė? Artima, artima! Kad per mane jums viskas griūva? Kad per mane viskas yra taip kaip dabar?.“ (Musių Valdovas)

„Tai juokinga. Tu gi puikiai žinai, kad mane vėl sutiksi tenai, apačioje, – tad nė nebandyk pasprukti!.“ (Musių valdovas)

„Gyvenime buvau ne kartą sukrėstas ir priblokštas, suvokęs, ko tik mes, žmonės, nesugebame vieni kitiems padaryti.“ (Viljamas Goldingas)

„Jie buvo laimingi – jie buvo draugai.“ (Viljamas Goldingas)