Romanas

Apie miestą Rumunijoje žr. Romanas (Rumunija).

Romanas (pranc. roman, angl. novel) – epikos žanras, pasakojamasis didelės apimties, laisvos sandaros kūrinys. Romanas išsirutuliojo iš antikinio romano ( „Chairėjas ir Kalirojė“ (I a. pr. m. e.), „Dafnis ir Chlojė“, „Etiopiniai pasakojimai“ (III a. pr. m. e.)).

Migelio de Servanteso Savedros „Don Kichotas“ buvo vienas iš pirmųjų populiarių romanų.

Romanas įprasmina pasaulį kaip žmogiškų kontaktų tinklą, kuris niekad neišyra ir nesibaigia, nes nesibaigia ir žmonių bendravimas. Bendriausia prasme romanas yra privataus gyvenimo epas. Tai labiausiai besikeičianti pasakojimo forma. Romanas – sintetinis žanras: jame susilydo daugelio literatūros žanrų ypatybės.

Skiriamos dvi stambios romanų grupės: tradicinis romanas ir modernusis romanas.

Tradicinis ir šiuolaikinis romanas

Tradicinis romanas – priežastine logika grindžiamas fabulinis pasakojimas, turintis visus privalomus, tradicija grindžiamus struktūros elementus: ekspoziciją, veiksmo užuomazgą, veiksmo plėtotę, kulminaciją, atomazgą, epilogą, charakterius, pasakotoją, apibrėžtą laiką ir erdvę. XIX a. tradicinio socialinio romano pagrindinis veikėjas pirmiausia traktuojamas jo socialinės būties plotmėje. XX a. moderniajame romane tyrinėjimo objektu tampa subjektyvios psichikos procesai. Socialinė ir subjektyvystinė žmogaus koncepcijos lėmė tradicinio ir modernistinio romano esminius skirtumus.

Analizuodami individualią psichiką, rašytojai modernistai kartu siekė perteikti universalią žmogišką patirtį, atitrūkusią nuo konkrečių socialinių ir istorinių sąlygų, akcentavo įvairių epochų ir socialinių grupių žmonių mąstysenos ir jausenos bendrumą. Tai skatino rašytojus ieškoti naujų vaizdavimo ir pasakojimo formų. Tradiciniam romanui būdinga „visažinio“ autoriaus pozicija moderniajame romane pakeičiama „požiūrio“ principu, t. y. autorius turi apriboti romano turinį tuo, ką gali matyti ir jausti tik patys veikėjai. Pasakojimas pakeičiamas tiesioginiu vaizdavimu, kuriame autorius tarytum fiksuoja įvykius slapta kamera, epinį pradą į antrą planą nustumia draminės formos – sakytinis ir vidinis monologas, dialogas, sąmonės srautas.

Šiuolaikiniai rašytojai kuria keistą, dažnai ekscentriško moralinių kategorijų nagrinėjimo romaną, kuriame realybė ir fantazija glaudžiai ir keistai susipynusios, kur laikas ir erdvė nuolat kinta, kur akivaizdžiai mėgaujamasi grotesku. Kiek romane veikėjų, tiek gali būti skirtingų laiko plotmių, autorius gali įvykius visaip maišyti, o viena sekundė veikėjo sąmonėje gali tęstis be galo ilgai.

Individo likimas romane apibendrinamas pirmiausia savitu siužetu. Siužeto rutuliojimąsi skatina tarp individo ir visuomenės arba paties individo sąmonėje kilę prieštaravimai, atspindintys esmines socialinės tikrovės tendencijas. Romano veiksmas plėtojamas ne viena, o keliomis susikertančiomis linijomis, į konfliktą įtraukiami vis nauji socialinio pasaulio sluoksniai, psichologijos klodai. Intriga į vieną probleminį mazgą supina skirtingus epizodus, lemia siužeto raidos kryptį bei atomazgą. Konfliktas ne visada baigiasi atomazga – šiuolaikiniame romane vis dažniau pasirenkama atvira baigtis. Siužetui rutuliojantis, pagrindinis veikėjas atsiduria naujose situacijose, bendrauja su kitais žmonėmis, tai neišvengiamai keičia jį patį.

Skirstymas

Pagal charakterio atskleidimo būdą romanai nuo pat atsiradimo pasiskirstė į du struktūrinius tipus: atvirą, ekstensyvų, kuriame charakterių raida motyvuojama reikšmingais visuomeniniais santykiais, veikėjų tarpusavio santykiais, plačia socialine apžvalga, ir uždarą, intensyvų, kuriame apsiribojama individo likimu ar tik vieno jo gyvenimo epizodo vaizdavimu. Šiuo atveju romanui būdingo universalumo pasiekiama gilinantis į dvasinę substanciją, analizuojant filosofines problemas. Vientisu kūriniu romaną paverčia ne tik rišlus siužetas, bet individualus autoriaus požiūris į vaizduojamą pasaulį ir individualus stilius.

Pagal priklausymą literatūros epochai, krypčiai, srovei skiriami: barokinis, šviečiamasis, sentimentalusis, romantinis, realistinis, natūralistinis, egzistencialistinis romanai.

Pagal tematiką skiriami: riterių, plėšikų, meilės, šeimos, menininko, gamybinis romanai.

Pagal tematiką ir siužeto pobūdį skiriami: nuotykių, kriminalinis (detektyvinis), kelionių, socialinis, psichologinis, filosofinis romanai.

Pagal adresatą ir skelbimo formą skiriami: jaunimo, moterų, pramoginis, radijo, laikraštinis romanai.

Pagal pasakojimo būdą skiriami: laiškų, dienoraštinis, autobiografinis, pasakojimo pirmuoju asmeniu, vidinio monologo romanai.

Pagal papasakoto laiko ir pasakojimo laiko santykį skiriami: istorinis, futurologinis (mokslinio fantastinio romano atmaina, vaizduojanti ateitį) romanai, romanas apie dabartį, romanas–kronika.

Ši klasifikacija yra sąlygiška: tas pats romanas gali priklausyti keliems žanriniams tipams. Pavyzdžiui, Stendalio „Raudona ir juoda“ yra realistinis, psichologinis, meilės romanas.

Pagal meninės raiškos priemonių pobūdį romanas gali būti satyrinis, alegorinis, komiškasis.

Tipinių romanų pavyzdžiai

Auklėjimo romanas: Žano Žako Ruso „Emilis, arba Apie auklėjimą“.

Bildungsromanas: Johanno Wolfgango Goethe’s „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“, Novalio „Heinrichas fon Ofterdingenas“, Thomo Manno „Užburtas kalnas“, Hermanno Hesse’s „Stiklo karoliukų žaidimas“.

Riterių romanas: „Persevalis, arba Šventojo Gralio istorija“, „Tristanas ir Izolda“.

Šelmių romanas: nežinomo autoriaus „Lasariljas iš Tormeso“, „Nelaimingas keliautojas“.

Utopinis romanas: Tomo Moro „Utopija“, „Saulės miestas“.

Socialinis buitinis romanas: romanas epopėja „Forsaitų saga“, Onorė de Balzako „Tėvas Gorijo“, „Kurtizanių spindesys ir skurdas“, Čarlzo Dikenso „Oliveris Tvistas“, Viljamo Meikpiso Tekerėjaus „Tuštybės mugė“, Šarlotės Brontės „Džeinė Eir“, Levo Tolstojaus romanas epopėja „Karas ir taika“, Ivano Turgenevo „Tėvai ir vaikai“.

Psichologinis romanas: Žano Žako Ruso „Julija, arba Naujoji Eloiza“, Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, „Broliai Karamazovai“, „Idiotas“, Gustavo Flobero „Ponia Bovari“, Marselio Prusto romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant“, Džeimso Džoiso „Ulisas“, Viljamo Folknerio „Triukšmas ir įniršis“, „Kai aš gulėjau mirties patale“.

Intelektualinis romanas: Marselio Prusto romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant“, Tomo Mano „Budenbrokai“, Hermano Hesės „Stiklo karoliukų žaidimas, „Stepių vilkas“, Franco Kafkos „Procesas“, Albero Kamiu „Maras“.

Filosofinis romanas: Voltero „Kandidas, arba Optimizmas“, Didro „Žakas fatalistas“, Albero Kamiu „Svetimas“, Viljamo Goldingo „Musių valdovas“, Žano Polio Sartro romanų trilogija „Laisvės keliai“ („Proto amžius“, „Atidėjimas“, „Mirtis sieloje“).

Fantastinis romanas: Žiulio Verno „Kelionė į Žemės centrą“, Herberto Velso „Nematomas žmogus“, „Pasaulių karas“, Rėjaus Bredberio „451 Farenheito“, „Magelano debesys“.

Istorinis romanas: Valterio Skoto „Vaverlis“, „Rob Rojus“, „Aivenhas“, „Kventinas Dervardas“, Viktoro Hugo „Paryžiaus katedra“, Levo Tolstojaus romanas epopėja „Karas ir taika“, Tomo Mano „Juozapas ir jo broliai“.

Nuotykių romanas: Apulėjaus „Metamorfozės arba Aukso asilas“, Džeimso Fenimoro Kuperio „Pėdsekys“, „Prerijos“, „Medžiotojas“, Aleksandro Diuma (tėvo) „Trys muškietininkai“, „Grafas Montekristas“, Džeko Londono „Martinas Idenas“, „Lobių sala“, „Juodoji strėlė“.

Kriminalinis romanas: Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, Viljamo Folknerio „Rugpjūčio šviesa“, Čarlzo Dikenso „Oliveris Tvistas“.

Detektyvinis romanas (kriminalinio romano atmaina): Artūro Konano Doilio romanų ciklas apie Šerloką Holmsą, Agatos Kristi „Žmogžudystė Rytų eksprese“, Žoržo Simenono „Geltonas šuo“.

Biografinis romanas: Stefano Cveigo „Marija Antuanetė“, „Baironas“, „Gyvenimo geismas“ (apie Van Gogą), „Petras Pirmasis“.

Autobiografinis romanas: Žano Žako Ruso „Išpažintis“, Džeko Londono „Martinas Idenas“.

Dienoraštinis romanas: Fiodoro Dostojevskio „Užrašai iš mirusiųjų namų“.

Laikraštinis romanas: Čarlzo Dikenso „Pikviko klubo užrašai“.

Menininko romanas: Johano Volfgango Gėtės „Vilhelmo Meisterio klajonių metai, arba Atsižadantieji“, Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretas“, Tomo Mano „Daktaras Faustas“.

Romanas pirmuoju asmeniu: Hermano Hesės „Stepių vilkas“, „Žvelk, angele, į savo būstą“.

Novelių romanas: Džovanio Bokačo „Dekameronas“.

Siaubo romanas: „Otranto pilis“, Ernsto Teodoro Amadėjaus „Velnio eliksyras“, Stiveno Kingo „Švytėjimas“, „Naminių gyvūnėlių kapinės“.

Satyrinis romanas: Migelio de Servanteso „Išmintingasis bajoras Don Kichotas lamančietis“ (riterių romano parodija), „Džozefo Endriuso ir jo draugo Abrahamo Adamso nuotykių istorija, parašyta sekant Servantesu, „Don Kichoto“ autorium“.

Eiliuotas romanas: Džordžo Gordono Bairono „Don Žuanas“, Aleksandro Puškino „Eugenijus Oneginas“,Adomo Mickevičiaus „Ponas Tadas“.

Nebeletristinis romanas: „Eik ir išsakyk tai ant kalno“, „Šaltakraujiška žmogžudystė“.

Šaltiniai

1. Kubilius, Vytautas. Žanrų kaita ir sintezė. V., 2003.

Vikižodynas