Muhamedas Abdu

Muhamedas Abdu
Muhamedas Abdu
Gimė	1849 m. Machalat Nasras, Egiptas, Osmanų imperija
Mirė	1905 m. liepos 11 d. (~56 metai) Aleksandrija
Veikla	mąstytojas, dėstytojas, žurnalistas, teisininkas
Pareigos	1899–1905 m. Egipto

Muhamedas Abdu (taip pat Mohamedas Abdo, arab. محمد عبده‎ = Muḥammad ʿAbduh, ‎1849 m. – 1905 m. liepos 11 d.) – egiptiečių mąstytojas, žurnalistas, Egipto , religinis reformatorius.

Biografija

Muhamedas Abdu gimė 1849 m. mažame Machalat Nasro kaimelyje Nilo deltoje Egipte, tuomet Osmanų imperijos provincijoje. Jo tėvas buvo valstietis ir apie 12 metų M. Abdu privačiai mokėsi Korano. Po to jis mokėsi Tantos mečetės mokykloje, iš kurios buvo pabėgęs, po to grįžęs ir dar kartą pabėgo nusprendęs tapti valstiečiu kaip tėvas, vedė būdamas šešiolikos. Po medaus mėnesio visgi užbaigė mokslus Tantoje ir persikėlė mokytis į mokyklą Kaire, kur buvo remiami nepasiturintys studentai. Kartu su būsimu Egipto ministru pirmininku ir kitais jis mokėsi privačiai pas iranietį Džamalą al Diną al Afganį. Mokytojo paveiktas 1874 m. parašė pirmąjį savo teologinių apmąstymų veikalą (publikuotas po mirties). 1877 m. baigęs mokslus jis dvejus metus dėstė mečetės mokykloje ir įstojo į „Rytų žvaigždės“ masonų ložę, kurios nariais buvo daug kitų žymių Egipto visuomenės veikėjų. Jis prisidėjo prie nacionalistinio Urabio sukilimo (1879−1882 m.), dirbo vyriausybės laikraštyje, skatino nacionalistines ir reformistines nuotaikas. Numalšinus sukilimą, buvo ištremtas iš Egipto. Kurį laiką gyveno Damaske ir Beirute, 1884 m. prisijungė prie mokytojo Al Afganio Paryžiuje, kur kartu keletą mėnesių leido politinio islamizmo žurnalą „Stipriausiasis ryšys“ (Al-urwah al-wuthqa). Po to jis persikėlė į Tunisą. Tuomet jis pakeitė savo pažiūras ir nebesilaikė mokytojo pasipriešinimo despotijai ir Egipto laisvės idėjų. Paskutiniame laiške Al Afganiui jis tvirtino, kad musulmonų ir europiečių interesai yra persipynę daugelyje šalių ir kad protingiau yra su jais bendradarbiauti.

Grįžęs į Beirutą M. Abdu dėstė istoriją ir teologiją Suleimanijos mokykloje. Šių paskaitų rinkinys „Vienybės teologija“ (Risalat Al-Tawhid) buvo išleistas ir tapo vienu iš skaitomiausių jo veikalų. M. Abdu dėstė, kad Dievo apreiškimas yra racionalus aktas ir išaiškinamas racionaliais argumentais. Atmetė konservatyviųjų islamo veikėjų mintis, kad racionalumo negalima taikyti socialiniuose santykiuose ir negalima naudotis mokslo pasiekimais, kaip prieštaraujančias Dievo valiai. Tuo metu Egipte valdžią faktiškai įgavo britai. Lordas Evelinas Baringas sudarė sąlygas M. Abdu grįžti, tačiau chedivas Taufikas laikė jį pavojingu ir 1888 m. M. Abdu grįžus jis buvo pasiųstas dirbti teisėjo darbo į mažą Banhos miestelį. 1893 m. paskutinis Egipto chedivas Abasas Hilmis įtraukė M. Abdu į komisiją, kurios uždavinys buvo reformuoti ir praplėsti mokyklos veiklą.

1899 m. su britų parama M. Abdu buvo paskirtas Egipto , rėmė neturtingų vaikų švietimą. Jis patyrė atakas žiniasklaidoje, Al Azhar konservatyvi bendruomenė jo nekentė. M. Abdu įsivėlė į konfliktą ir su chedivu, kai kelis kartus parėmė britų politiką. Jis norėjo uždrausti hadžo kelionę dėl Filipinuose siautusios choleros, tam pasipriešino chedivas. Po to grįžę egiptiečių piligrimai išplatino ligą Egipte, dėl ko mirė kelios dešimtys tūkstančių žmonių. Po viešų chedivo kaltinimų jis prarado ir Al Azhar studentų paramą. 1905 m. M. Abdu atsisakė muftijaus ir visų kitų pareigų, mirė po keturių mėnesių liepos 11 d. prie Aleksandrijos. Po jo mirties greitu laiku buvo įgyvendintos dvi jo iniciatyvos: įsteigta šariato teisėjų mokykla ir Egipto universitetas (). Jis laikomas religiniu reformatoriumi, savo veikla siekusiu modernizuoti islamą, priderinti prie naujų laikų.

Šaltiniai

• Mark Sedgwick. Muhammad Abduh, 2014
• Enciklopedija Britannica
• Oxford Islamic Studies