Mongolų invazija į Chorezmiją

Mongolų invazija į Chorezmidų imperiją
Chorezmidų imperija 1190–1220 m.
Data 1218–1221 m. Vieta Centrinė Azija, Iranas, Afganistanas ir dab. Pakistanas Rezultatas Absoliuti mongolų pergalė Teritoriniai pokyčiai Chorezmidų imperija prijungta prie Mongolijos imperijos
Konflikto šalys
Chorezmidų imperija	Mongolų imperija
Vadovai ir kariniai vadai
	Čingischanas Džuči Čagatajus Ugedejus Tolujus Subudajus Chubilajus ir kt.
Pajėgos
400–450 tūkst. karių	100–150 tūkst. karių
Nuostoliai
Apie 150 tūkst. karių 2,5–4 milijonai civilių	nežinomi

Mongolų invazija į Chorezmą – 1219–1221 m. vykęs mongolų karas prieš Chorezmidų imperiją, pirmasis jų karas prieš islamo šalis.

Konflikto pradžia ir priežastys

Mongolijos imperijos sienos su Chorezmidų imperija pradėjo ribotis mongolams užkariavus . Chorezmidų imperiją valdęs buvo neseniai užvaldęs dalį savo valstybės ir konfliktavo su Bagdado kalifu. Šachas atsisakė pripažinti kalifą viršesniu ir reikalavo jį pripažinti jo valstybės sultonu.

Mongolai tuo metu neturėjo ketinimų pulti Chorezmą. Priešingai, Čingischanas nusiuntė iš įvairių tautų sudarytą penkių šimtų žmonių diplomatų ir prekeivių delegaciją, sveikindamas Šachą kaip sau lygų valdovą ir tikėdamasis užmegzti diplomatinius ir prekybinius santykius, o galbūt net sudaryti sąjungą. Apkaltinę šnipinėjimu, chorezmiai suėmė visą delegaciją. Tuomet Čingischanas nusiuntė trijų ambasadorių grupę (vieną musulmoną ir du mongolus) įtikinti Šachą taikiais ketinimais ir derėtis dėl prekeivių delegacijos paleidimo. Šachas abu mongolus liepė nuskusti plikai, musulmonui nukirto galvą ir pasiuntė juos atgal. Anksčiau suimtam penkių šimtų žmonių karavanui buvo įvykdyta mirties bausmė. Mongolai pradėjo ruoštis karui.

Kariniai pasiruošimai

Kaip ir prieš daugumą kitų mūšių, mongolai visų pirmą nusiuntė šnipus ir pradėjo rinkti informaciją apie svarbius kelius, chorezmių armijos kiekybę ir sudėtį, karinį pajėgumą.

Tuo metu surinktą Šacho armiją sudarė maždaug 400 tūkstančių žmonių, tačiau jie visi buvo išskaidyti po įvairias vietoves. Šachas bijojo, kad visa armija, sutelkta vienoje vietoje, gali pasijausti pakankamai stipri ir imti maištauti. Chorezmiai per daug nebijojo mongolų, atsilikusių kiekybe ir, pasak žinių iš ankstesnių karų Kinijoje, neįgudusių kariauti prieš fortifikuotas tvirtoves.

Čingischano armiją sudarė maždaug 200 tūkstančių karių (įvairūs šaltiniai nurodo skirtingus skaičius nuo 90 000 iki 250 000). Tačiau šiam žygiui buvo ruoštasi dar rūpestingiau, nei ankstesniesiems. Pasimokę iš karų Kinijoje, mongolai su savimi turėjo ir apsiausties ginklus (taranus, paraką, trebušetus, ) bei įgudusius kinų karo inžinierius. Invazijai vadovavo pats Čingischanas, keturi jo sūnūs, taip pat karvedžiai Subudajus, ir kiti.

Koviniai veiksmai

Muhammado pilies Urgenče griuvėsiai

Tik persikėlusi per Tianšanio kalnus, nors ir pavargusi, mongolų armija išsyk pradėjo puolimą. Maždaug 30 000 žmonių būrys, vadovaujamas Džuči, puldinėjo Chorezmidų armiją pietų Chorezme. Tuo buvo siekiama neleisti daug gausesnei priešo kariuomenei susivienyti ir išnaudoti kiekybinį pranašumą. Tuo tarpu pagrindinės mongolų pajėgos, vadovaujamos Čingischano, 1219 m. rudenį pasiekė miestą ir jį apsiautė. Miestas krito po penkių mėnesių, dar po mėnesio ir pagrindinė miesto tvirtovė. Miesto valdytojas, Šacho dėdė buvo paimtas į nelaisvę ir nubaustas mirtimi, pasak kai kurių šaltinių – pilant gerklėn išlydytą auksą. Didelė dalis miesto gyventojų išžudyti, likę paimti vergijon.

Karvedžio vadovaujama nedidelė mongolų armijos dalis patraukė į imperijos pietus, siekdama atkirsti Šachui visus atsitraukimo kelius. Jų pirminė ir svarbiausia užduotis buvo pagauti patį imperijos valdovą. Čingischanas su maždaug 50 000 karių armija padedamas vietinių klajoklių kirto Kyzylkumo dykumą (tais laikais laikytą nepereinama) ir netikėtai užpuolė Bucharos miestą. Bucharos gyventojai suprato, kad bus puolami tik tuomet, kai mongolų armija jau buvo prie miesto vartų. Daug istorikų tai laiko vienu iš sėkmingiausių netikėtų puolimų visoje istorijoje.

Apie 20 tūkstančių žmonių Bucharos garizonas mėgino prasiveržti ir pabėgti, todėl stojo į atvirą mūšį už miesto sienų ir buvo išžudyti. Miestiečiai atvėrė vartus ir pasidavė mongolams, tačiau tvirtovė viduje dar priešinosi dvylika dienų. Galutinai užėmus miestą, besipriešinę buvo išžudyti, nesipriešinę tinkamo amžiaus jaunuoliai paimti į mongolų kariuomenę, amatininkai išsiųsti į Mongoliją, likę žmonės paimti į vergiją. Miestas išplėštas ir sudegintas, tačiau šiuo konkrečiu atveju neaišku, ar padegtas tikslingai ar ugnis kilo atsitiktinai plėšimo metu.

Po Bucharos Čingischanas su savo armija patraukė į Chorezmidų imperijos sostinę Samarkandą, kur atvyko 1220 m. kovo mėnesį. Čia prie jo prisijungė ir likusi mongolų kariuomenė. Samarkandas buvo vienas geriausiai fortifikuotų chorezmių miestų ir turėjo apie šimto tūkstančių karių garizoną. Naudodami belaisvius kaip gyvą skydą, mongolai puolė miestą. Po trijų dienų kautynių, jie imitavo pralaimėjimą ir atsitraukimą. Apie 50 000 Samarkando karių perėjo į kontrataką ir išėjo už miesto sienų, kur atviram lauke buvo mongolų apsupti ir išžudyti. Pats Šachas du sykius nesėkmingai mėgino pabėgti iš miesto. Penktąją dieną visa likusi Samarkando kariuomenė, išskyrus maždaug 2 tūkstančius karių, pasidavė mongolams. Likę užsidarė miesto tvirtovėje. Kritus ir tvirtovei, visi iki šiol nepasidavę kariai buvo nužudyti vietoje. Likę Samarkando gyventojai suvaryti į lygumą už miesto, išžudyti, o iš jų nukirstų galvų supiltos kelios piramidės. Pats Šachas sugebėjo pabėgti, jo persekiojimu užsiėmė karvedžiai Subudajus ir . Buvęs imperijos valdovas su sūnumi ir keliais ištikimiausiais kariais paspruko į mažą salą Kaspijos jūroje, kur 1220 m. gruodį mirė, tikriausiai nuo plaučių uždegimo.

Chorezmių rankose dar buvo likęs Urgenčo miestas. Jo valdovu ir Sultonu pasiskelbė Chumaras Teginas, anksčiau buvęs Šacho karvedys.

Urgenčo apsiaustis buvo bene sunkiausia mongolams visame kare. Apylinkės buvo pelkėtos, trūko akmenų katapultoms. Miestas priešinosi iki paskutinės minutės, vyko daug kautynių gatvėse. Nepratę kariauti tokiomis sąlygomis, mongolai patyrė didesnius nei įprastai nuostolius, tačiau mūšį laimėjo. Kaip ir anksčiau, amatininkai buvo išsiųsti į Mongoliją, jaunos moterys ir vaikai paimti į vergiją, likusi populiacija išžudyta, didelė dalis nuskendo mongolams sugriovus Amudarjos užtvankas ir miestą apsėmus potvyniui.

Urgenčo apsiaustyje nedalyvavo Čingischano sūnus Tolujus, kuris su maždaug 50 tūkstančių žmonių kariuomene buvo pasiųstas į Chorezmių provinciją Chorasaną. Tolujus nukariavo Termezo, Balcho ir pagrindinį – Mervo miestus. Mervas priešinosi ilgiausiai, tačiau užėmus miestą visa populiacija buvo išžudyta. Po Mervo, Tolujus užkariavo Nišapurą ir Heratą. Nišapuro mūšio metu žuvo Čingischano žentas Tokučaras, ir keršydamas už jo mirtį, Tolujus įsakė išžudyti visa kas gyva, įskaitant šunis ir kates. Herato miestas pasidavė išsyk be kovos ir jo buvo pagailėta. Paskutiniai užimti miestai buvo ir Mašhadas. Palikęs Chorasano provincijoje garizonus, Tolujus su likusia armija grįžo prisijungti prie tėvo.

Po karo

Nukariavus paskutinę besipriešinusią Chorasano provinciją, visa buvusi Chorezmidų imperija atiteko mongolams. Šacho sūnus Jalal al-Din, surinkęs paskutinius karius, dar bandė kovoti, ir 1221 m. pavasarį prie Parvano miesto įveikė vadovaujamus mongolus. Tačiau tuomet prieš jį patraukė pats Čingischanas, ir mūšyje prie Indo upės Jalal al-Dinas buvo sutriuškintas. Po pralaimėjimo jis pabėgo į Indiją.

Po Urgenčo mūšio Čingischanas oficialiai paskelbė savo įpėdinį, trečiąjį sūnų Ugedejų.

Chorezmidų imperijos užkariavimas yra laikomas vienu kruviniausių karų istorijoje.

Nuorodos ir šaltiniai

• The Islamic World: Mongol conquests 2013-10-15 iš Wayback Machine projekto.

Išnašos

1. The Islamic World to 1600: The Mongol Invasions (The Il-Khanate) 2013-10-15 iš Wayback Machine projekto.
2. Hildinger, Eric. Warriors of the Steppe: A Military History of Central Asia, 500 B.C. to A.D. 1700, Sarpedon Publishers, 1997.
3. https://faculty.washington.edu/modelski/CAWC.htm 2012-01-18 iš Wayback Machine projekto.