Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Monferato marka, Vakarų Ligūrijos marka, Aleramo marka, Monferato markizatas, Monferato markgrafystė (it. Marchesato del Monferrato; vok. Markgrafschaft Montferrat) – viduramžių Italijos karalystės pasienio marka, Šventosios Romos imperijos valstybė. Pradžioje (nuo 950 m.) karaliaus Berengaro II įkurta kaip Vakarų Ligūrijos marka (Marca Liguriae Occidentalis). Markgrafu buvo padarytas Berengaro II žentas , tad marka dar vadinta ir marca Aleramica.
967 m. marką ėmė valdyti imperatorius Otonas I. 1574 m. markgrafystė tapo .

it. Marchesato del Monferrato
Monferato marka

Šventosios Romos imperijos marka

961 – 1574


	Herbas

Monferato teritorija 1494 m. (žydra spalva)

Sostinė

Kazale Monferatas

Valdymo forma

monarchija

markgrafas

961–967

Aleramas

1306-1338

Teodoras I (Paleologų dinastija)

1550-1574

Guglielmo X Gonzaga

Era

Viduramžiai, Naujieji laikai

- Markos įsteigimas

961 m., 961

- Pakėlimas į Monferato hercogystę

1574 m.

Istorija

961 m. į Italiją įsiveržė Otonas I ir nušalino Berengarą II. Otonas pirmasis kaip ir jo pirmtakai Berengaras II ir Hugas Arlietis ėmė perdarinėti didžiuosius Italijos feodus. Šiaurės vakarų Italiją jis padalino į tris stambias markas. Vakarų Ligūriją jis paliko Aleramui, Rytų Ligūriją (marca Januensis) perdavė Obertui I, o – Arduinui Glabrijui.

Aleramo palikuonys buvo gana mažai žinomi iki XII a. pradžioje valdžiusio markgrafo Rainier. Apie 1133 m. Rainier sūnus markizas Guglielmo V del Monferrato vedė Juditą Babenberg (it. Giuditta di Babenberg), netikrą Vokietijos karaliaus Konrado III sesrį, taip labai padidindamas savo giminės prestižą. Jis ėmė dalyvauti Konrado ir Bizantijos imperatoriaus Manuilo I Komnino Italijos politikoje. Jo sūnūs dalyvavo Kryžiaus žygiuose.

Konradas Monferatietis, kitaip Konradas I Jeruzalietis (it. Corrado di Monferrato; ((pms|Conrà ëd Monfrà}}; (apie 1144–1192 m. balandžio 28 d.) buvo kilmingasis iš Šiaurės Italijos, vienas pagrindinių Trečiojo Kryžiaus žygio dalyvių. Jis de facto nuo 1190 m. lapkričio 24 pagal santuoką buvo Jeruzalės karalius, nors oficialiai buvo juo išrinktas tik 1192 m. keletą dienų prieš mirtį. Jis nuo 1191 m. buvo ir Monferato markgrafas.

Markgrafas Bonifacas I buvo Ketvirtojo kryžiaus žygio vadovas. Jo metu įkūrė Lotynų imperijai priklausiusią , kurios karaliumi tapo. Sekančiu Tesalonikų karalystės karaliumi tapo Bonifaco I sūnus Demetrijus. Bonifaco palikuonys Italijoje siekė sujungti Tesalonikų karalystę su Monferato marka, nors tai jiems nepavyko.

XIII a. Monferato marka, valdoma Bonifaco II ir Guljelmo VII (it. Guglielmo VII del Monferrato), dvejojo tarp Gvelfų ir Gibelinų. Jie kariavo kelis ilgus karus prieš nepriklausomybes siekusias Asčio ir Alesandrijos komunas. Jiedu tapo atsinaujinusios Lombardijos Lygos vėliavnešiais. Ši lyga kovojo prieš Angevinų įtakos plitimą Šiaurės Italijoje. Tuo metu Monferato markos sostinė buvo Kivasas (Chivasso), markgrafų valdžios centras.

1305 m. mirė paskutinis markgrafas iš , ir Monferato marką paveldėjo graikų imperinė Paleologų dinastija, išlaikiusi markos sostą iki 1533 m. 1533 m. marką užgrobė Ispanija, valdoma Habsburgo imperatoriaus Karolio V, kuris 1536 m. perdavė valdžią markoje Mantujos hercogui Federico II iš garsios giminės. Jo sūnus markgrafas Guglielmo X Gonzaga 1574 m. buvo padarytas Monferato hercogu, o Monferato marka virto . Ji iš pasienio grafysčių rinkinio virto viena iš mažųjų susiskaldžiusios Renesanso Italijos valstybių.