Mohi slėnio mūšis

Mohi slėnio mūšis
Priklauso:
XIII a. Mohi slėnio mūšio piešinys
Data 1241 m. balandžio 11 d. Vieta Mohi slėnis netoli Šajo upės, Vengrija Rezultatas Mongolų pergalė
Konflikto šalys
Vengrijos karalystė Vokiečių ordinas Tamplierių ordinas	Mongolų imperija
Vadovai ir kariniai vadai
karalius Bela IV Princas Kolomanas Arkivyskupas Ugrin Csák Arkivyskupas Matjas iš Grano Dénes Tomaj	Batijus Subudajus
Pajėgos
skirtingi šaltiniai nurodo nuo 25 iki 80 tūkst. karių, įskaitant ir klajoklių samdinių lengvąją kavaleriją bei serbų sąjungininkus	skirtingi šaltiniai nurodo nuo 30 iki 70 tūkst. karių
Nuostoliai
keli tūkstančiai karių	keli tūkstančiai karių

Mohi slėnio mūšis, dar vadinamas Šajo upės mūšiu – 1241 m. balandžio 11 d. Vengrijoje vykęs mūšis tarp jungtinių Vengrijos karalystės, Tamplierių bei Teutonų pajėgų ir į Vakarų pusę įsiveržusios Mongolų imperijos kariuomenių.

Mūšis pasibaigė vienareikšme mongolų pergale. Tai yra pirmosios mongolų invazijos į Europą paskutinės didelės kautynės.

Prielaidos

1240 m. Batijaus ir Subudajaus vadovaujami mongolai galutinai įveikė bet kokį Rusios kunigaikštysčių pasipriešinimą ir pradėjo invaziją į Europą. Vengrija buvo pirmasis ir svarbiausias jų taikinys, vartai į vakarus. Kariniai veiksmai prasidėjo 1241 m.

Mongolų armija pasidalijo į tris dalis, ketindama pulti išsyk trimis frontais. Pirmosios armijos tikslas buvo sutrukdyti galimai pagalbai vengrams iš Lenkijos pusės. Ji užpuolė Lenkiją ir balandžio 9 d. (dvi dienos prieš Mohi slėnio mūšį) Legnicos mūšyje sutriuškino Henriko II Pamaldžiojo vadovaujamą jungtinę lenkų-vokiečių kariuomenę.

Antroji armija užpuolė ir nugalėjo Transilvaniją.

Pagrindinė ir didžiausia armija, vadovaujama pačių Subudajaus ir Batijaus, patraukė į Vengriją tiesiai per gerai įtvirtintą Karpatų kalnuose ir kovo 12 d. sutriuškino palatino Dénes Tomaj vadovaujamą vengrų armiją.

Vengrų pasiruošimai

Tuo metu Vengrijoje buvo kilusi politinė krizė dėl karaliaus Belos IV reformų ir trinties tarp kumanų pabėgėlių ir vietinių vengrų. Kumanų chanas buvo asmeniškai globojamas karaliaus ir laikytas vengrų sąjungininku, tačiau jis buvo nužudytas – greičiausiai vengrų diduomenės, bet kuriuo atveju kaltinama buvo ji. Per kraštą vilnijo maištai, kumanai traukėsi į pietus, pakeliui plėšdami ir niokodami apylinkes. Bela IV bandė mobilizuoti visą armiją, tačiau nesėkmingai: kumanų maištai buvo laikomi smulkiu nepatogumu, o artėjančią mongolų armiją taip pat mažai kas laikė rimta grėsme. Daug kilmingųjų atsisakė rinkti armijas specialiai siekdami pakenkti karaliui.

Kai prasilaužę pro Verecko perėją mongolai kovo 15 d. pasiekė Peštą (rytinė dab. Budapešto sritis) ir pradėjo plėšti, Bela IV uždraudė vengrams pulti, kadangi jie dar nebuvo iki galo pasirengę karui. Tačiau jo sąjungininkas Austrijos kunigaikštis Frydrichas II užpuolė ir įveikė smulkią mongolų avangardo plėšikų grupę. Po šio įvykio karaliaus reputacija dar labiau krito, jis buvo pradėtas laikyti bailiu ar bent jau diduomenė stengėsi jį taip parodyti. Kunigaikštis Frydrichas II, pademonstravęs, kad mongolai jokio pavojaus nekelia, su savo armija grįžo namo. Kaločos arkivyskupas Ugrin Csák taip pat pasekė Frydricho pavyzdžiu, ir neklausydamas karaliaus draudimo, su savo surinkta armija išjojo kautis prieš mongolus, tačiau buvo įviliotas į pelkes kur jo sunkiai šarvuoti raiteliai įstrigo ir buvo išžudyti ar nuskendo. Pačiam arkyvuskupui vos pavyko pasprukti.

Kai karalius surinko reikiamą armiją ir ketino stoti į atvirą mūšį su mongolais, mongolai tiesiog atsitraukė. Tai tik dar labiau sutvirtino didikų nuomonę, esą mongolai yra nieko verti, o karalius anksčiau nedrįso rimtai jiems pasipriešinti, nes yra bailys.

Mūšis

Mūšio planas

Naktis

Po savaitės žygiavimo ir dažnų nedidelių mongolų išpuolių, vengrų kariuomenė pasiekė Šajo upę. Čia ji sustojo pailsėti ir sulaukti papildomos provizijos. Bela IV įsakė iš vagonų statyti fortifikuotą stovyklą. Kadangi vietovė buvo miškinga, vengrai nematė ir nežinojo, kad mongolų kariuomenė yra čia pat kitame krante.

Manoma, kad pradinis mongolų planas buvo palaukti, kol vengrai pradės keltis per upę ir tuomet pulti. Dėl nežinomų priežasčių, jie visgi nusprendė atakuoti įtvirtintą vengrų stovyklą, persikeldami per upę patys.

Pasak kai kurių šaltinių, naktį iš mongolų stovyklos pabėgęs vergas įspėjo vengrus apie artėjančią mongolų ataką per Šajo tiltą. Nors vengrai vis dar nesitikėjo, kad tai bus kažkas daugiau už nedidelį partizaninį išpuolį, jaunesniojo Belos IV brolio princo Kalmano ir arkivyskupo Ugrin Csák vadovaujamos armijos paliko stovyklą, kad apgintų tiltą. Tai turėjo būti netikėtumas mongolams, kurie nežinojo, jog vengrai perspėti. Buvo manoma, kad mongolai naktį nepuls, tik bandys persikelti į kitą krantą, todėl netikėtai saugomas tiltas turėjo būti jiems rimta kliūtis.

Vengrų armijos pasiekė tiltą vidurnaktį, po septynių valandų žygio tamsoje. Tuo metu mongolai kaip tik kėlėsi per upę ir buvo užklupti netikėtai. Trumpas mūšis baigėsi vengrų pergale ir rimtais mongolų nuostoliais. Ginant siaurą, maždaug 200 m ilgio tiltą, ypač pasitarnavo vengrų arbaletininkai.

Po kovos vengrai paliko nedidelį karių būrį saugoti tilto ir grįžo į pagrindinę stovyklą, kur pradėjo švęsti pergalę. Tikriausiai jie manė, kad mongolai atsitraukė, tačiau iš tiesų pagrindinė mongolų armija tebebuvo čia pat už upės.

Netikėtas pralaimėjimas keliantis per upę privertė mongolus pakeisti planus. su nedidelėmis pajėgomis nujojo į šiaurę, kad persikėlęs per upę netikėtai užpultų tilto sargybą iš užnugario. Subudajus parengė planą, kaip pridengti mongolų persikėlimą per pagrindinį tiltą atakuojant arbaletininkus – pirmasis žinomas apgulties ginklų panaudojimas tiesiogiai prieš žmones Europoje. Už šią operaciją ir persikėlimą buvo atsakingas Batijus, pats Subudajus su dalimi armijos patraukė į pietus ir pradėjo statyti skubų papildomą tiltą.

Rytas

Karalius Bela IV bėga nuo mongolų. XIV a. paveikslas

Išaušus Batijaus armija pradėjo tiltą saugojusių arbaletininkų ataką akmensvaidžiais, o netrukus prie jos prisidėjo iš užnugario apėjusi Šibano grupė. Vengrai atsitraukė į pagrindinę stovyklą, ir apytiksliai 8 val. ryto Batijaus vadovaujama mongolų armijos dalis jau buvo persikėlusi į kitą Šajo krantą.

Vengrų bėgliams atvykus į stovyklą ir pranešus apie mūšį, princas Kalmanas, Ugrinas ir tamplierių riteriai išvyko prie tilto. Buvo manoma, kad viskas vyks panašiai kaip naktį, ir nedidelės per tiltą besikeliančios mongolų pajėgos bus ir vėl nesunkiai atremtos. Didžioji vengrų armijos dalis liko stovykloje. Tačiau pamatę mongolų pajėgas, vengrų karvedžiai suvokė tikrąjį mūšio mastą ir po trumpo susidūrimo atsitraukė į stovyklą pastiprinimo. Tačiau Bela IV nedavė įsakymo pulti mongolus, kas dar labiau padidino susipriešinimą tarp jo ir vengrų didikų. Įniršęs arkivyskupas viešai iškeikė karalių, ir galiausiai vengrų armija patraukė prie upės. Tačiau sugaišto laiko užteko, kad visi Batijaus mongolai persikeltų į kitą krantą.

Mūšis mongolams vėl buvo sunkus. Dėl užnugaryje esančios upės jie dalinai neteko vieno iš svarbiausių savo ginklų – manevringumo. Taip pat, vengrų kariuomenė turėjo kiekybinį pranašumą prieš Batijaus pajėgas. Pasak „Juanių dinastijos istorijos“, Batijus prarado trisdešimt savo asmeninės elitinės gvardijos () karių ir vieną iš savo leitenantų – Bakatu. Tačiau pietuose per upę persikėlęs Subudajus laiku suspėjo į pagalbą. Su savo armija netikėtai užpuolęs vengrų flangą, privertė juos pasiduoti panikai ir atsitraukti į stovyklą.

Popietė

Vengrams galbūt būtų užtekę pajėgų atsilaikyti prieš mongolus įtvirtintoje stovykloje, tačiau padegamųjų strėlių lietus juos visiškai demoralizavo. Prasidėjo panika, daug karių žuvo sutrypti minioje. Galiausiai prasidėjo masinis bėgimas iš stovyklos pro mongolų apsiaustyje tam tyčia paliktą spragą. Didelius nuostolius kautynėse prie upės patyręs Batijus nebesivijo vengrų, tačiau Subudajaus armija užsiėmė persekiojimu. Raitieji ietininkai vijosi grupe, kad vengrai neturėtų kada atsikvėpti ir persigrupuoti. Tuo tarpu raitieji lankininkai tiesiog pasklido individualiai ir nesunkiai į nugaras iššaudė beveik visus bėglius. Belai IV ir Kalmanui pavyko pasprukti, arkivyskupas žuvo. Vengrų nuostoliai, kurių didžiausią dalį sudarė panikoje netvarkingai bėgantys kariai, buvo tokie dideli, kad jie jau nebeturėjo iš kur surinkti dar vienos armijos.

Pasekmės

Kapavietė ir memorialas Mohi slėnyje

Karališkoji šeima pabėgo į Austriją prašyti prieglaudos pas Frydrichą II, tačiau kunigaikštis juos įkalino ir paleido tik už milžinišką išpirką auksu ir trijų grafysčių perleidimą Austrijai. Tuomet Bela IV su savo šeima ir dalimi svitos pasitraukė prie Adrijos jūros, kur gyveno iki mongolų pasitraukimo. Visą tą laiką karalius bandė prašyti pagalbos iš įvairių Europos šalių, taip pat ir popiežiaus, siūlydamas visiems susivienyti prieš mongolus, tačiau niekam tai per daug nerūpėjo. Europoje mongolai vis dar nebuvo vertinami kaip rimta grėsmė. Tačiau kai kurių istorikų nuomone, po šio mūšio visoje Europoje jau apskritai nebebuvo įmanoma surinkti pakankamai rimtos armijos, kuri būtų galėjusi pasipriešinti tolesniai mongolų invazijai – o jei armiją ir surinktų, nei vienas iš tuometinių karvedžių negalėjo prilygti mongolų Subudajui.

Vengrijoje likę kariai pradėjo partizaninį karą prieš mongolus. Dauguma civilių atsitraukė į vietoves, sunkiau pasiekiamas mongolų kavalerijai.

Mongolai pradėjo sistemingą krašto plėšimą. Viso jų okupacijos metu žuvo maždaug pusė vengrų populiacijos. Kai jie galiausiai atsitraukė dėl chano Ugedėjaus mirties, Bela IV grįžo į šalį. Vos po metų atsikariavo iš austrų tris atiduotas grafystes, ir pradėjo statyti tvirtoves, rinkti armijas bei kitaip ypač rimtai ruoštis galimam mongolų sugrįžimui. Šie pasiruošimai labai pravertė, kai 1284 m. Aukso ordos chanas bandė pulti Vengriją ir buvo atremtas. Šiuo metu Bela IV Vengrijoje yra dažnai vadinamas „antruoju Vengrijos įkūrėju“, tiek dėl savo ankstesnių reformų, tiek dėl karinio krašto sustiprinimo ir antrosios mongolų invazijos atrėmimo, bei šalies atgaivinimo po milžiniškų nuostolių pirmajame kare su mongolais.

Nuorodos ir šaltiniai

• Mūšio žemėlapis (animacija)
• Warfare in the Medieval World. 2007
• Morgan, D.The Mongols. 1990
• Nicolle, D. The Mongol Warlords. 1998
• Saunders, J. J. The History of the Mongol Conquests. 1971