Michel Foucault

Mišelis Fuko pranc. Michel Foucault
Gimė	1926 m. spalio 15 d. Puatjė, Trečioji Prancūzijos Respublika
Mirė	1984 m. birželio 25 d. (57 metai) Paryžius, Prancūzija
Veikla	istorikas, filosofas
Sritis	,
Organizacijos	Paryžiaus aukštoji normalinė mokykla (1951–55) Lilio universitetas (1953–54) Upsalos universitetas Varšuvos universitetas Prancūzų institutas Hamburge Klermono-Ferano universitetas Tuniso universitetas Paryžiaus VIII universitetas Prancūzijos kolegija Kalifornijos universitetas Berklyje Niujorko universitetas
Išsilavinimas	(BA, MA), Paryžiaus universitetas (BA, DrE)
Vikiteka	Michel Foucault

Mišelis Fuko (Michel Foucault; 1926 m. spalio 15 d. – 1984 m. birželio 25 d.) – prancūzų istorikas ir filosofas, siejamas su struktūralizmo ir judėjimais. M. Foucault padarė didelę įtaką ne tik filosofijos, bet taip pat ir kitų humanitarinių bei socialinių mokslų srityse.

Biografija

M. Foucault gimė 1926 m. Puatjė, Trečiojoje Prancūzijos Respublikoje. Studijų metais buvo apimtas gilios depresijos, netgi bandė nusižudyti. Galbūt dėl šios priežasties susidomėjo psichologija ir baigdamas filosofijos studijas taip pat gavo psichologo diplomą. 7-ajame XX a. dešimtmetyje dirbo įvairiuose Prancūzijos universitetuose ir tapo gerai žinomu akademiniame rate. 1969 m. buvo išrinktas Prancūzijos kolegijos minties sistemų istorijos fakulteto profesoriumi, kur dirbo iki savo mirties. Nuo 1970-ųjų M. Foucault aktyviai reiškėsi politikos klausimais, įkūrė Groupe d'information sur les prisons ir dažnai pasisakydavo gindamas homoseksualų ir kitų marginalinių grupių teises. Jis dažnai skaitydavo paskaitas už Prancūzijos ribų, ypatingai JAV, ir 1983 m. sutiko tapti Kalifornijos universiteto Berklyje lankančiu dėstytoju. M. Foucault, tapęs ankstyva AIDS auka, mirė Paryžiuje 1984 m.

Bendrieji teiginiai apie galią ir individus

Galia diplomatijoje ir tarptautinių santykių teorijose, ypač realizme, apibrėžiama kaip karinių, ekonominių, technologinių, diplomatinių ir kitokių galimybių suma esanti valstybės dispozicijoje. Tačiau M. Foucault atmetė realistinį aiškinimą ir teigė, jog galią galime apibrėžti kaip santykius tarp individų. Galia yra ne objektas, o daugialypis subjektas, kuris veikia, įtakoja ir formuoja individą nuo pat jo gimimo iki mirties. Individai, anot M. Foucault, yra ne pasyvūs, bejėgiai ar nepajėgūs pasipriešinti subjektai, bet gebantys mesti iššūkį, pasipriešinti ir pakeisti nusistovėjusį galios santykį. M. Foucault naudotas galios terminas yra dažnai naudojamas tarptatiniuose santykiuose ir yra priskiriamas . Jo teoriją neretai naudoja ir išryškindami pasipriešinimo akcentą.

Galios santykis su individu

M. Foucault manė, jog galia yra persmelkusi ne tik visus socialinius, bet ir asmeninio gyvenimo aspektus: ją galime aptikti kalėjimuose, beprotnamiuose, mokyklose, darželiuose, ligoninėse, netgi šeimose. Šių pagalba galia mus kontroliuoja ir . Moderniose teorijose galia dažniausiai būdavo tapatinama su represyvia išraiška, kuri asocijuojasi ir skatina smurto apraiškas. Taip pat dažniausiai modernių teorijų atstovai pabrėždavo, jog galią galima geriausiai „apčiuopti“ ir ištirti ar makrolygmenyse. M. Foucault atmetė abu teiginius. Visų pirma, prancūzų mąstytojas manė, kad galia yra ne represyvi, o produktyvi/efektyvi. Galia veikia ne per fizinę jėgą, represines struktūras ar įstatymu pavidalu, bet normų pavidalu. Nepaisant to, kad pati galia nėra represyvi, visgi ji negali būti atskiriama nuo kovos ir pasipriešinimo. Kaip teigė prancūzų mokslininkas, galia nėra visagalė, todėl visuomet egzistuoja tikimybė, kad galios santykis gali būti pakeistas jai priešinantis. Antra, mokslininkas teigė, jog galią galime „apčiuopti“ ir ištirti – individuose. Bene pagrindinė M. Foucault mintis buvo ta, jog galia yra nesukoncentruota viename ar keliuose taškuose, tačiau yra išsisklaidžiusi . M. Foucault teigė, jog individas yra galios rezultatas. Nepaisant to, individas taip pat yra ir galios įrankis.

Keturios M. Foucault galios rūšys

1. Aukščiausioji galia. Ši galios rūšis apima paklusimą valdovui arba pagrindiniam valdžios asmeniui. M. Foucault įtikinėjo, kad aukščiausiąją galią XVII–XVIII a. sandūroje iš savo pozicijų išstūmė disciplinarinė galia.
2. Disciplinarinė galia. Anot prancūzų mąstytojo disciplina yra galios mechanizmas, kuris reguliuoja individų elgesį socialiniuose laukuose t. y. reguliuoja mus supančią aplinką, žmonių pomėgius, netgi laiką. M. Foucault pažymi, jog pati galia nėra disciplina. Disciplina yra tik viena iš daugelio formų, kuria galia gali pasireikšti.
3. Pamokomoji/pastoralinė galia. M. Foucault savo darbuose atkreipė dėmesį, jog modernios valstybės, kurios sudaro išskirtinių susiliejusių metodų, racionalumo ir praktikų rinkinius yra sukurtos valdyti ir vadovauti žmonių, kaip individualių visuomenės narių, elgesį. Taip valstybės siekia vadovauti visuomenėms nariams kaip politiniam ir pilietiniam kolektyvui (panašiai kaip piemuo gana savo avių bandą nuo gimimo iki mirties).
4. Žinojimo galia. Vienas iš svarbiausių M. Foucault aspektų buvo susijęs su „žinojimu“. Kaip teigė prancūzų mąstytojas, galios mechanizmai sukuria skirtingus žinojimo tipus, kurie palygina informaciją apie žmonių veiklas ir egzistavimą. M. Foucault atmetė idėją, jog žinojimas yra galia ir teigė, kad ji domino kompleksiniai tyrimai tarp galios ir žinojimo nepabrėžiant, jog jie yra tapatūs dalykai.

Teorijos kritika

Vokietijos istorikas 1998 m. itin aštriai kritikavo M. Foucault. Wehler apibūdina M. Foucault kaip apskritai blogą filosofą, kurį nepelnytai teigiamai vertina humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai. Remiantis Wehler, M. Foucault darbai yra neišbaigti vertinant jų empirinius istorinius aspektus, taip pat neretai prieštaringi ir stokojantys aiškumo. Pavyzdžiui, M. Foucault galios koncepcija yra „desperatiškai diferencijuojanti“ ir, remiantis Wehler, M. Foucault „disciplinuojančios visuomenės“ teorija yra neįmanoma jau vien todėl, kad M. Foucault netinkamai skiria tokias sąvokas kaip valdžia, jėga, galia, smurtas ir legitimumas. Be to, jo tezė yra paremta vienašališku šaltinių pasirikimu (kalėjimai ir psichiatrijos institucijos) ir tokiu būdu nepaiso kitų institucijų ir organizacijų valdymo formų, pavyzdžiui fabrikų, gamyklų. Wehler taip pat kritikuoja M. Foucault „frankocentizmą“, kadangi jis nesvarsto pagrindinių vokiečių socialinių mokslų teoretikų tokių kaip Max Weber arba . Galiausiai Wehler daro išvadą, jog M. Foucault dėl nesibaigiančių vadinamųjų empirinių studijų jis yra intelektualiai nesąžiningas, empyriškai absoliučiai nepatikimas, bei susiviliotas postmodernizmo.

Bibliografija lietuvių kalba

• Foucault M., „Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas”. Vilnius, Baltos lankos 1998.
• Foucault M., „Diskurso tvarka”. Vilnius, Baltos lankos 1998.
• Foucault M., "Seksualumo istorija". Vilnius, Vaga 1999.

Taip pat skaitykite

• Panopticizmas

Šaltiniai

1. Sociologijos teorijos: [vadovėlis], Kaunas, 2005, p. 364–365.
2. Foucault, Michel (2004). „An Interview with Michel Foucault by Charles Ruas“. Death and the labyrinth: the world of Raymond Roussel. London New York: Continuum. p. 186. .
3. Gerald, Turkel, Michel Foucaul: Law, Power, and Knowledge//Journal of Law and Society, vol.17, no.2, 1990, p. 179.
4. Gerald, Turkel, Michel Foucaul: Law, Power, and Knowledge//Journal of Law and Society, vol.17, no.2, 1990, p. 181.
5. Gordon, Colin, MIchel Foucault Power/Knowledge: Selected Interviews and other writtings 1972–1977, New York, 182, p. 87.
6. Wehler, Hans-Ulrich (1998): Die Herausforderung der Kulturgeschichte, p. 45–95.
7. Wehler, Hans-Ulrich (1998): Die Herausforderung der Kulturgeschichte, p. 45–95.
8. Wehler, Hans-Ulrich (1998): Die Herausforderung der Kulturgeschichte, p. 45–95.