Mežuotnė gyvenvietė Latvijoje Žiemgaloje Bauskės rajone Lielupės kairiajame krante 10 km į vakarus nuo Bauskės ir 40 km

Mežuotnė – gyvenvietė Latvijoje, Žiemgaloje, Bauskės rajone, Lielupės kairiajame krante, 10 km į vakarus nuo Bauskės ir 40 km į pietus nuo Rygos. Mežuotnės savivaldybės, pagasto centras. Stovi Mežuotnės pilis.

Mežuotnė latv. Mežotne
Mežuotnės pilis

Mežuotnė 56°26′0″ š. pl. 24°03′0″ r. ilg. / 56.43333°š. pl. 24.05000°r. ilg. / 56.43333; 24.05000 (Mežuotnė)

Laiko juosta: () ------ vasaros: ()

Valstybė	Latvija
Istorinis regionas	Žiemgala
Savivaldybė	Bauskės savivaldybė
Valsčius

Gyventojų (2015)	449

Pašto kodas	407200

Geografija

Gyvenvietės plotas – 11,9 km², savivaldybės – 75,32 km². Gyvenvietės gyventojų 2006 m. apie 500, savivaldybės – 1860. Ribojasi su Bauskės rajono Iecavos, Cuodės, Rundalės, pagastais ir Jelgavos rajono pagastu.

Aukščiausia vieta – 28,9 m virš jūros lygio.

Kitos gyvenvietės

Upės

Lielupė,
, Iecavos intakas,
- ,
- Žižma,
- ,
- Sidabrė

Istorija

Archeologiniai tyrimai, kuriuos Mežuotnės piliakalnyje atliko 1938–1940 m. ir 1942 m. , 1949 m. E. Brīvkalnė, ir 1969–1970 m. rodo, kad apie VI–VIII a. jau gyventa prie miestelio išlikusiame piliakalnyje ir greta jo buvusioje gyvenvietėje. Piliakalnio apie 3500 m² ploto aikštelėje, apsaugotoje dviem 2–8 m aukščio pylimais, tarp kurių iškastas griovys, aptvertoje dviguba gynybine gulsčių rastų siena, stovėjo medinė žiemgalių pilis. Tyrimų metu rasti 3604 keramikos, metalo, gintaro ir kitų dirbiniai bei radiniai. Pilies teritorijoje rastos 14 rastinių pastatų, nuo 4x5 iki 6x8 m. dydžio, liekanos. Prie pilies buvusioje gyvenvietėje, 14 ha plote rastos buvusių medinių pastatų sukirstais kampais liekanos.

Manoma, kad Mežuotnė (Medscina) buvo pažymėta XII a. arabų geografo al Idrisijaus sudarytame žemėlapyje. XIII a. istorijos šaltiniuose Mežuotnė vadinama eastrum Mezoten. XIII a. vokiečių kronikose Mežuotnė paminėta kaip reikšmingas Rytų Žiemgalos centras. Pilį 1219–1220 m. užėmė ir sugriovė Rygos vyskupo Alberto kariuomenė, panaudojusi vietiniams gyventojams dar nepažįstamą ugnies ir akmenų svaidymo techniką. Manoma, XIII a. trečiame dešimtmetyje čia buvo Žiemgalos vyskupo sostinė. Po 1236 m. Saulės mūšio baltų žemių užkariautojams stiprinant jėgas, 1242 m. popiežiaus Inocento IV legatas Mežuotnę atidavė valdyti Livonijos ordinui. Tačiau žiemgaliai pilį atstatė ir per 1258–1272 m. sukilimą ji buvo vienu svarbiausių pasipriešinimo centrų.

Pasak Vartbergės kronikos, 1321 m. balandžio mėn. Livonijos ordino magistrui įsakius Mežotnėje pastatyta nauja medinė pilis, bet ją 1346 m. užėmė ir sudegino lietuviai. Po 1346 m. pilis nebuvo atstatyta. Paskutinis ordino magistras Gothardas Ketleris Mežuotnę prijungė prie Kuršo hercogystės, o tuo pačiu ir prie Abiejų Tautų respublikos. 1737 m. žemių šeimininku tapo Ernstas Johanas Bironas. 1797–1802 m. architektas (1744–1817) Rusijos caro Pavelo I vaikų guvernantei Šarlotei fon Lyven pastatė Mežuotnės rūmus. XIX a. Mežuotnėje buvo du dvarai Mežuotnės ir pastoriaus. Nuo XVII a. veikė , gobelenų audimo, apmušalų gamybos manufaktūra, virykla. Nuo 1921 m. agrarinės reformos iki 1940 m. ir nuo 1990 m. Mežuotnė priklauso Latvijai.

Nuorodos

Turizmo svetainė

Šaltiniai

. Mežuotnė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 17 psl.

[1] . Mežuotnė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 17 psl.