Mezofitai

Mezofitai (sen. gr. μέσος = mesos 'vidutinis, vidurinis, tarpinis' + sen. gr. φυτόν = phytón 'augalas') – augalai, kurie auga vidutinio drėgnumo aplinkoje ir ten, kur pakanka drėgmės. Mezofitai yra vidutiniškai reiklūs ne tik vandens režimui, bet ir dirvožemio derlingumui (mineralinei mitybai), oro temperatūrai ir dirvožemio . Išskiriami mezotrofiniai, mezoterminiai ir mezoaerofitai.

Mezofito didžialapės liepos (Tilia platyphyllos) lapai

Lietuvoje mezofitai plačiai paplitę, nes klimato sąlygos, vietovės reljefas ir žemdirbystė sudarė palankias sąlygas jiems plisti. Dauguma lapuočių (ąžuolas, klevas, liepa, uosis, drebulė, kaštonas) ir kai kurie spygliuočiai (eglė, kėnis, maumedis) priklauso mezofitams. Dauguma pašarinių augalų bei pievų žolių taip pat yra mezofitai.

Morfologija

Antžeminės ir požeminės mezofitų dalys išsivysčiusios maždaug tolygiai .Mezofitų šaknys yra svarbios struktūros, pritaikytos sugerti kuo daugiau vandens. Šaknų sistemos gali būti:

• kuokštinė šaknų sistema (plonos, įsiskverbia į dirvą negiliai taip greitai sugerdamos vandenį nuo dirvos paviršiaus),
• liemeninė šaknų sistema (nuo pirminės storos šaknies šakojasi kelios mažesnės šaknys), tokios šaknys išsiskverbia giliai į dirvožemį taip sugerdamos vandenį iš gilaus dirvožemio sluoksnio. Dėl didesnio šakojimosi mezofitų šaknų paviršius yra šiek tiek didesnis nei lapų ir stiebų kartu paėmus

Lapai įvairaus dydžio, paprasti arba sudėtiniai. Jų lakštai plokšti, minkšti pliki arba šiek tiek plaukuoti, nelabai gysloti.Lapo plaukeliai sulaiko ir kondensuoja vandenį lapo paviršiuje, sumažindami koncentracijos gradientą tarp lapo vidaus ir išorės, todėl vanduo mažiau difunduoja iš lapo osmoso būdu ir sumažina vandens nuostolius. Epidermis vieno sluoksnio, vidutiniškai išsivystęs, kutikulė nestora. Mezofitų vaškinė kutikulė yra ant abiejų epidermio sluoksnių, ant viršutinio ji storesnė. Ši vaškinė kutikulė padeda nuo vandens praradimo, sulaiko vandens patekimą į išorę.

Mezofitų osmosisnis slėgis didesnis už hidrofitų, bet mažesnis už kserofitų, dažniausiai 12-25 atm. Vandens balansą reguliuoja žiotelės. Žiotelės būna abejose lapo pusėse, dažniau sutinkama tik apatinėje. Morfologiškai skiriasi ypač aukštų mezofitų lapai: viršutiniai – šviesesni, mažesni, kietesni; apatiniai – ūksminiai, minkštesni, didesni, gležnesni.

Mezofitų apsisaugojimas nuo vandens deficito

Mezofitai į vandens trūkumą reaguoja užverdami žioteles, kad sumažintų vandens praradimą transpiracijos būdu. Priklausomai nuo rūšies žiotelės gali būti užveriamos labai greitai, jiems neprarandant turgorišukumo. Šių žiotelių uždarymą paprastai lydi fotosintezės slopinimas ir ūglių augimo sustojimas. Kai drėgmė vėl pakankama, atsidaro žiotelės, atsinaujina fotosintezė ir ūglių augimas. Daugelis augalų, pavyzdžiui, žolės, gali išgyventi ilgus sausros laikotarpius, tačiau kitiems nuolatinė sausra gali būti mirtina.

Pagal drėgmės poreikį mezofitai skirstomi:

• Kseromezofitai;
• Higromezofitai;
• Eumezofitai;

Kseromezofitai

Kseromezofitai – tarpinė augalų grupė turinti kserofitų (būdingi smėlynų buveinei) ir mezofitų (būdingi vidutinio drėgnumo pievų buveinei) požymių. Šie augalai blogiau nei kserofitai, tačiau, geriau nei mezofitai prisitaiko prie sauso dirvožemio .Palyginti su mezofitais, kseromezofitai smulkesni, trumpesniais tarpubambliais, mažesniais, kietesniais, pilksvais lapais. Jų lapalakščio gyslų tinklas tankesnis nei mezofitų. Kseromezofitams būdingos gilios arba plačiai išsikerojusios šaknys, kurių ląstelės pasižymi aukštu osmosiniu slėgiu..

Paprastoji šunažolė (Dactylis glomerata L.)

Lietuvoje randami kseromezofitai:

• paprastoji šunažolė (Dactilis glomerata L.);
• (Poa angutifolia L.);
• geltonžiedė liucerna (Medicago falcata L.);
• paprastasis kmynas (Carum carvi L.);
• mažoji ožiažolė (Pimpinella saxifrage L.).

Higromezofitai

Higromezofitai'– tarpinė augalų grupė, turinti hidrofitams ir mezofitams būdingų požymių. Geriau negu mezofitai prisitaikę prie dirvožemio drėgmės pertekliaus. Jie stambesni, ilgesniais tarpubambliais, didesniais, plonesniais, žaliais lapais. Jų ląstelės stambesnės, ramstiniai audiniai menkesni, lapalakščio gyslų tinklas retesnis nei mezofitų. Net ir nedaug vandens netekę jie greitai nuvysta..

Paprastoji eglė (Picea abies (L.) Karst.),

Lietuvoje randami higromezofitai:

• paprastoji eglė (Picea abies (L.) Karst.);
• blindė (Salix caprea L.);
• šliaužiantysis vėdrynas (Ranunculus repens L.);
• miškinė girūnė (Sanicula europaea L.).

Eumezofitai

Eumezofitai – augalai prisitaikę gyventi vidutinio drėgnumo ir derlingumo dirvožemiuose, kurių ląstelės pasižymi aukštu osmosiniu slėgiu. Tai būdingiausia šienaujamų ir ganomų pievų augalų ekologinė grupė. Šie augalai, auga vidutinio drėgnumo dirvožemyje ir pasižymi tarpinėmis savybėmis tarp higrofitų ir kserofitų. Jie išlieka konkurencingi ne tik vidutinio drėgnumo dirvožemyje, bet ir esant laikinam drėgmės pertekliui ar laikinai sausrai. Per ilgą naudojimo gyvulininkystės reikmėms, šiose pievose susiformavo ūkiniu požiūriu vertingiausių mezofitų bendrijų specifinė vertikalioji struktūra ir taksonominė sudėtis. Šių pievų bendrijų vertikaliąją struktūrą lemia rūšių įvairovė ir skirtinga tolerancija šviesai, drėgmei ir kitiems aplinkos veiksniams.. Eumezofitai yra daugelis Lietuvos miškų ir natūralių pievų augalų, taip pat kai kurie ūkio augalai (kviečiai, avižos) ir piktžolės (dirvinis vijoklis).

Pagal šviesos poreikį skirstomi mezofitai

• Šviesamėgiai: jų lapai storesni, mažesni, šiek tiek plaukuoti ir su stora kutikule.

Pavyzdžiai:

• • paprastoji pušis (Pinus sylvestris L.);
  • plačialapis gyslotis (Plantago major L.);
  • rugiagėlė (Centaurea chanus L.).

• Ūksminiai: gležnesni ir ploni, nelabai plaukuoti arba pliki.

Pavyzdžiai:

• paprastoji eglė (Picea abies (L.) Karsten);
• paprastasis kiškiakopūstis (Oxalis acetosella L.);
• dvilapė medutė (Majanthemum bifolium (L.) Schmidt);
• kelminis papartis (Dryopteris filix-mas (L.) Schott.).

Šaltiniai

1. Stravinskienė V. Aplinkos bioindikacija. 2009. Kaunas
2. Tupčiauskaitė J. 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika. Vilnius.
3. Dagys J. 1985. Augalų anatomija ir morfologija. Mokslas, Vilnius.
4. Srivastava, L.M., 2002. Abscisic acid and stress tolerance in plants. Plant growth and development. Academic Press, San Diego, CA, pp.381-412.
5. Ulevičius, A., Tupčiauskaitė J., Ekosistemų praktikumas: buveinės ir būdingosios jų rūšys, Vilnius, 2013, 429 p.
6. Stravinskienė V. 2012. Pievos ir jų augalija. Iš Aplinkos bioindikacijos praktika. Kaunas:VDU leidykla, p. 61–121.