Pieva tai ekosistema biogeocenozė fitocenozė kurioje vyrauja žolinių augalų mezofitų ir higrofitų daugiametės bendrijos

Pieva – tai ekosistema (biogeocenozė, fitocenozė), kurioje vyrauja žolinių augalų (mezofitų ir higrofitų) daugiametės bendrijos, nevegetuojančios žiemą, augančios įvairaus drėgnumo, derlingumo, druskingumo dirvožemiuose. Nuo stepių bendrijų, kurios taip pat sudarytos iš daugiamečių žolinių augalų, pievos skiriasi tuo, kad joms nebūdingi kserofitai ir vasaros sausros periodas. Beveik visos pievos miškų zonoje priskiriamos azoniniam augalijos tipui.

Geografiniu požiūriu pievos labiausiai būdingos Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostai. Labai palankios sąlygos pievoms susidaryti yra miškų zonos pietinėje dalyje, miškastepių zonos šiaurinėje dalyje, kalnų subalpinėje juostoje. Pievos pasaulyje užima apie 150–200 mln. ha. Paprastai vešliausios pievos formuojasi žemesnėse reljefo vietose, kur viso vegetacijos sezono metu palankios hidrologinio režimo sąlygos žolėms intensyviai augti.

Prie pievų buveinių priskiriamos sausos arba tik laikinai drėgnos (mažiau nei pusę metų jose vandens lygis sulig arba virš paviršiaus) ne pajūrio buveinės, kuriose augalija dengia daugiau kaip 30% ploto. Jose vyrauja migliniai (Poaceae) ir kiti nesumedėję augalai (kerpių, samanų, paparčių, viksvų bendrijos). Prie šių buveinių taip pat priklauso sukcesinės piktžolių bendrijos ir kultivuojami žolynai (pvz., žaliosios poilsio zonos), tačiau nepriklauso ariamų laukų žolinė augalija. Prie pievų buveinių priklauso ir retmiškiais apaugusios bendrijos, kuriose medžių padengimas iki 5–10%.

Pagrindinės pievų augalų grupės

Pievų flora yra labai turtinga ir gausi įvairių augalų. Floristinis įsotinimas, t. y. augalų rūšių skaičius ploto vienete, pievose yra iki 30 rūšių augalų 1 m². Pagal ūkinę reikšmę ir sistematinę priklausomybę pievose svarbiausi yra keturių grupių augalai: migliniai (Poaceae); pupiniai (Fabaceae); įvairiažoliai (įvairioms sistematinėms grupėms priskiriami augalai) ir viksvuoliniai (Cyperaceae).

Pievų bendrijų edifikatoriai

Tikrasis eraičinas (*Festuca pratensis*) – vienas vidutinio drėgnumo pievų edifikatorių

Vidutinio drėgnumo pievų edifikatoriai

tikrasis eraičinas (Festuca pratensis),
pašarinis motiejukas (Phleum pratense),
pievinė miglė (Poa pratensis),
paprastoji šunažolė (Dactylis glomerata),
aukštoji avižuolė (Arrhenatherum elatius),
pievinis pašiaušėlis (Alopecurus pratensis)
ir kiti miglinių (Poaceae) šeimos atstovai.

Sausų pievų edifikatoriai

kiškio ašarėlės (Briza media),
raudonasis eraičinas (Festuca rubra),
kvapioji gardūnytė (Anthoxanthum odoratum),
paprastoji smilga (Agrostis capillaris),
(Cynosurus cristatus).

Drėgnų ir šlapių pievų edifikatorius

kupstinė šluotsmilgė (Deschampsia cespitosa).

Tyrulinių pievų edifikatorius

stačioji briedgaurė (Nardus stricta).

Fitotopologinė pievų klasifikacija

Geografiniu (fitotopologiniu) principu pievas galima suskirstyti į žemynines ir užliejamas.

Žemyninės pievos atsiranda dėl žmogaus veiklos: ganant ir šienaujant kirtavietes, nusausintas pelkes. Šios pievos periodiškai neužliejamos upių, ežerų ar jūros vandens, nepatręšiamos turtingomis maisto medžiagų aliuvio sąnašomis. Žemyninės pievos pagal jų augimviečių topologiją skirstomos į sausumines ir žemumines. Sausuminės pievos įsikuria pakilesnėse reljefo vietose, jas drėkina atmosferos krituliai, nes gruntinis vanduo slūgso labai giliai. Nešienaujamos šios pievos greitai užželia krūmais, vėliau virsta miškais. Žemuminės (žemumų) pievos, kaip nusako jų pavadinimas, plyti žemesnėse reljefo vietose, šlaitų papėdėse, tarpukalviuose. Jų augavietės turtingos maisto medžiagų (dažnai į jas patenka nuo šlaitų nuplaunamos deliuvio sąnašos), jose yra aukštas gruntinio vandens lygis.

Užliejamos (salpinės) pievos, arba lankos, kaip rodo jų pavadinimas, yra periodiškai užtvindomos potvynių vandens, kuris jose nuolat suklosto vis naujas aliuvio sąnašas ir suformuoja upės salpą. Šios pievos plyti upių, rečiau ežerų slėniuose.

Pievų bendrijų struktūra

Vertikalioji struktūra

Visa pievos augalų bendrija vertikalia kryptimi yra vientisas žaliasis sluoksnis. Pievų bendrijų vertikalioji struktūra charakterizuojama lygmenimis (dar vadinamais horizontais), atsižvelgiant į augalų aukštį. Pievų bendrijos paprastai skaidomos į penkis vertikaliosios struktūros lygmenis: I – aukštos žolės (iki 100 cm ir daugiau), II – vidutinio aukščio žolės (iki 60 cm), III – žemos žolės (iki 45 cm), IV – labai žemos žolės (iki 10 cm), V – samanos. Pievų bendrijų vertikaliąją struktūrą lemia augalų gyvenimo formų įvairovė ir skirtingas prisitaikymas prie šviesos, drėgmės, dirvožemio ir kitų veiksnių. Pačius aukščiausius lygmenis (I ir II) paprastai pasiekia migliniai ir viksvuoliniai, žemesnius lygmenis (III ir IV) įvairiažoliai augalai.

Pievų bendrijose tos pačios rūšies augalų ūgliai ir lapai sklinda ne viename, o keliuose lygmenyse. Pagal tai jie skirstomi į ūksminius, kurių lapai pažemėje, ir šviesamėgius, kurie brandos fazėje lapų pažemėje neturi. Pievose skiriant vertikaliosios struktūros lygmenis reikia atsižvelgti į lapų išsidėstymo aukštį. Pagrindinis pievos augalų žydėjimo laikotarpis yra birželio mėnuo ir liepos mėnesio pradžia. Tuo laikotarpiu ryškiausi būna ir pievos bendrijų lygmenys, t. y. geriausiai išryškėja bendrijos vertikalioji struktūra, leidžianti daugelio rūšių augalams augti kartu.

Horizontalioji struktūra

Svarbus pievų požymis yra žolyno mozaikiškumas, kai sudarančių bendrijas augalų populiacijų individai, įvairiai išsidėstydami dirvožemio paviršiuje, sudaro savotišką mozaiką – horizontaliąją bendrijos struktūrą. Didelę įtaką pievų bendrijų horizontaliajai struktūrai turi biotopas, įvairios biologinės ir fitocenologinės priežastys.

Pievų bendrijų klasės

Druskingos pievos (Asteretea tripolii Westhoff et Beeftink in Westhoff et al. 1962). Klasė jungia pajūrines ir žemynines pievų bendrijas, įsikuriančias silpnai arba vidutiniškai druskinguose dirvožemiuose. Šiose bendrijose vidutinio drėkinimo sąlygomis dominuoja daugiamečiai žoliniai augalai, hemikriptofitai, bet ne sukulentai. Tai Lietuvoje labai retos, nedideliais fragmentais paplitę Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse bendrijos. Charakteringos rūšys: trispalvis astras (Aster tripolium), (Juncus ambiguus), pajūrinė narytžolė (Triglochin maritimum).
Trąšios pievos (Molinio-Arrhenatheretea elatioris R. Tx. 1937). Klasė jungia iškirstų miškų vietoje paplitusias mezofitų bendrijas, tai pusiau natūralios, antropogenizuotos, sudarančios velėną šienaujamų ir ganomų pievų bendrijos, augančios neužpelkėjusiuose dirvožemiuose. Šios pievos smarkiai paveiktos antropogeninės veiklos: dirvų sausinimo, tręšimo, ganymo, įsėjimo, nes yra vertingos ūkiniu požiūriu. Tai Lietuvoje dažnos, visoje teritorijoje paplitę, pusiau natūralios pievų bendrijos, įprastai ganomos ir šienaujamos. Charakteringos rūšys: pievinė miglė (Poa pratensis), pievinis pelėžirnis (Lathyrus pratensis), pievinė kartenė (Cardamine pratensis), pakrūminė bajorė (Centaurea jacea), aitrusis vėdrynas (Ranunculus acris) ir kt.
Stepinės pievos (Festuco-Brometea erecti Br.-Bl. et R. Tx. 1943). Sausų ir šiltų augimviečių bendrijos, paplitusios baziniuose ar rečiau silpnai rūgščiuose dirvožemiuose. Tokios pievos įsikuria upių slėniuose, kalvų pietiniuose šlaituose, natūralių jų fragmentų išlikę tik upių skardžiuose ar šlaituose. Lietuvoje tai nedažnos, reliktinės bendrijos, aptinkamos pietinėje ir pietvakarinėje šalies dalyje, įprastai nederlingos, todėl bandytos sukultūrinti (įsėti, tręšti) pievos, taip neretai sunaikinant ilgai besiformavusią jų augaliją. Charakteringos rūšys: paprastasis perluotis (Anthyllis vulneraria), ankstyvoji viksva (Carex caryophyllea), didžiagalvė bajorė (Centaurea scabiosa), paprastoji vingiorykštė (Filipendula vulgaris), geltonžiedė liucerna (Medicago falcata) ir kt.
Pamiškių, miško aikštelių ir šlaitų pievos (Trifolio-Geranietea sanguinei Th. Müller 1961). Tai šviesamėgės ir šilumamėgės ekotoninės bendrijos, dažnai susiformuojančios miško ir pievų riboje, prieraišingos kalkingiems dirvožemiams. Jos įsikuria pakilesnėse vietose miško aikštelėse, bemiškiuose upių slėnių šlaituose ar retai šienaujamose aukšto lygmens užliejamose pievose, gali susiformuoti ties miško ir pievos riba. Lietuvoje tai apyretės pievų bendrijos, esančios šiauriniame savo arealo pakraštyje. Charakteringos rūšys: saldžialapė kulkšnė (Astragalus glycyphyllos), krūminė šunmėtė (Clinopodium vulgare), raudonžiedis snaputis (Geranium sanguineum), paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum) ir kt.
Tyrulinės pievos (Nardetea strictae Rivas Goday et Borja Carbonell 1961). Tyrulinės psichrofilinės pievų bendrijos, išplitę žemyninėse ir užliejamose pievose, kurių dirvožemiai neturtingi maisto medžiagų, rūgštūs, silpnai ir vidutiniškai nujaurėję priesmėliai, rečiau priemoliai. Tai nedidelės bendrijos, ypač nukentėję dėl melioracijos. Lietuvoje nedideliais plotais paplitusios visoje teritorijoje, nors dažnesnės pietrytiniuose rajonuose ir Žemaičių aukštumoje. Charakteringos rūšys: stačioji briedgaurė (Nardus stricta), paprastasis varpenis (Botrychium lunaria), keturbriaunė jonažolė (Hypericum maculatum), miškinė sidabražolė (Potentilla erecta) ir kt.

Pievų bendrijų raida

Manoma, kad anksčiausiai pievų Vidurio Europoje atsirado romėnų valdomose srityse, kur galėjo būti specialiai formuojamos pagal tam tikrą technologiją. Kitose srityse pievų galėjo atsirasti iškirtus netoli sodybų buvusius alksnynus. Maždaug prieš 1000 metų, t. y. IX–X a., atsirado upių slėnių salpinių pievų, kurios gali išlikti ir netręšiamos, nes yra periodiškai užliejamos vandens, kartu atnešančio papildomų maisto medžiagų. Pačių jauniausių pievų bendrijų į pietus nuo Baltijos jūros esančiose srityse galėjo atsirasti maždaug prieš 200 metų, XVIII a. viduryje ir pabaigoje, numelioravus bemiškes pelkes, kuriose augo smulkiosios viksvos.

Lietuvos pievų augalija išsivystė iškirstų ir išdegusių miškų, nusausintų pelkių vietoje. Prieš prasidedant žemdirbystei Lietuvoje miškai dengė beveik visą teritoriją, išskyrus nedidelius aukštapelkių ir pievų plotelius. Kadangi miškų zonoje pievų kaip atskirų gamtinių sistemų nebuvo, rūšys, dabar laikomos tipiškais pievų augalais, atsirado iš skirtingų miškų, pelkių, aukštapelkių pakraščių ir vandens telkinių pakrančių augaviečių. Lietuvoje, kaip ir kitose vidutinių platumų klimato šalyse, pievos natūraliai gali egzistuoti tik ten, kur gamtos veiksniai (pvz., potvyniai užliejamose pievose) ar žmonių veikla (šienavimas, ganymas, melioracija, ekologinio atkūrimo darbai) neleidžia jose išplisti medžiams ir krūmams. Todėl įvairių pievų tipų su joms būdingomis augalų rūšimis išlikimas labai priklauso nuo žmogaus veiklos.

Pievų reikšmė

Dvarčionių pieva – retų ir saugomų augalų rūšių turtinga pieva Vilniuje

Lietuvos pievos ir ganyklos užima svarbią vietą kraštovaizdyje. Jų gamtines ir ūkines funkcijas reikėtų laikyti lygiavertėms miškų funkcijoms. Daugiametė pievų augalija nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens į aplinką išskiria daug deguonies. Be to, pievos turi didelę priešerozinę ir antimigracinę buferinę reikšmę, ypač tai pastebima kalvotose vietovėse. Pievinių žolių šaknimis perpinta tvirta ir tanki velėna apsaugo dirvožemį ne tik nuo mechaninio poveikio bei nuplovimo, bet taip pat sulaiko ištirpusias vandenyje ir migruojančias dirvožemyje chemines medžiagas. Ypač didelė pievų reikšmė ir žemės ūkyje, ypač gyvulininkystėje, kaip pagrindinis pašaro šaltinis. Kai kurie pievų augalai auginami kaip vaistiniai, pašariniai ar dekoratyviniai, tam jie yra domestikuojami ir kultūrinami.

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti 42 rūšių pievų augalai: pievinis šalavijas (Salvia pratensis), (Bromopsis erecta), melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata), šalmuotoji gegužraibė (Orchis militaris), baltijinė gegūnė (Dactylorhiza longifolia), žalioji plateivė (Coeloglossum viride), paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus) ir kt. Į Lietuvos augalų bendrijų raudonąją knygą įrašytos 14 asociacijų pievų bendrijos: trąšių pievų klasės bendrijos – sibirinis vilkdalgynas (Iridetum sibirici), morkinis avižuolynas (Dauco-Arrhenatheretum elatioris), snaputinis plukynas (Geranio-Anemonetum sylvestris) ir kt.

Lietuvos pievose nustatyta 9 tipų Europinės svarbos pievų buveinės: šienaujamos mezofitų pievos, aliuvinės pievos, stepinės pievos, miškapievės ir kt. Kai kuriose pievų bendrijose, ypač pamiškių, gali pasitaikyti kertinių miško buveinių.

Šaltiniai

Rašomavičius V. (red.), 1998. Lietuvos augalija 1. Pievos. Kaunas – Vilnius.
Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. – Vilnius.
Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir jų būdingosios rūšys. – Vilnius
Sendžikaitė J., Pakalnis R., Avižienė D., 2007. Pievų augalija istoriškai kintančiame Lietuvos kraštovaizdyje. Liaudies kultūra. 2007/6 (117), 16-24. ISSN 0236-0551.

Vikiteka: Pieva – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[:0-1] Rašomavičius V. (red.), 1998. Lietuvos augalija 1. Pievos. Kaunas – Vilnius.

[:1-2] Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. – Vilnius.

[3] Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir jų būdingosios rūšys. – Vilnius

[4] Sendžikaitė J., Pakalnis R., Avižienė D., 2007. Pievų augalija istoriškai kintančiame Lietuvos kraštovaizdyje. Liaudies kultūra. 2007/6 (117), 16-24. ISSN 0236-0551.