Meksikos plokščiakalnis

Meksikos kalnynas arba Meksikos Altiplanas (isp. Altiplanicie Mexicana, Mesa Central de México) – gamtinė sritis Šiaurės Amerikos Kordiljerų centrinėje juostoje, driekiasi per pietų JAV ir Meksiką. Sudaro plokščiakalnis ir jį ribojančios kalnų grandinės – Rytų Siera Madrė, Vakarų Siera Madrė ir Neovulkaninė ašis. Šiaurėje palaipsniui pereina į Kolorado plynaukštę ir Didžiąsias lygumas. Kalnynas sudarytas daugiausia iš klinties, smiltainio, mergelio, taip pat daug lavos dangų ir aliuvinių-deliuvinių nuogulų. Spalvotųjų ir brangiųjų metalų rūdų (aukso, sidabro, cinko, švino) telkiniai. Būdingas 1000–1200 m aukštis.

lyguma Guanachuate. Meksikos kalnynas

Plynaukštė dalijama į:

• Šiaurinę Mesą. Ją sudaro palyginti lygūs plotai (bolsonai), kurių aukštis 900–1200 m, atskiri neilgų kalnagūbrių. Duburiuose būdingos dykumos su kaktusų sąžalynais, o kalnų šlaituose – pušų ir ąžuolų retmiškiai.
• Centrinę Mesą. Ją sudaro bazaltinė plynaukštė su ežerų duburiais (aukštis 2000–2500 m) su izoliuotais kalnais ir vulkaniniais masyvais (aukštis iki 3000 m). Auga savana su pušų ir ąžuolų miškais. Lygumose – grūdinių kultūrų pasėliai, agavų plantacijos. Pagrindiniai miestai – Meksikas, Gvadalachara, San Luis Potosi.

Meksikos kalnyne klimatas tropinis, šiaurėje – sausas ir žemyninis, o pietuose – drėgnas ir švelnus. Vidutinė mėnesio temperatūra nuo 9 iki -15 °C (minimali -20 °C) žiemą bei 15-20 °C vasarą. Metinis kritulių kiekis nuo 200–400 mm per metus vidinėse srityse iki 2000-3000 mm išoriniuose kalnų šlaituose. Šiaurėje dauguma upių nevandeningos, išdžiūstančios, o pietuose vandeningesnės.

Šaltiniai

1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 279