Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis

Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis, MLRS – Mažosios Lietuvos išeivių visuomeninė politinė organizacija Šiaurės Amerikoje, įsteigta 1953 m. Monrealyje (Kanada). Rūpinosi Mažosios Lietuvos reikalais, telkė JAV ir Kanados lietuvininkus, jiems atstovavo.

Veikla

Veikla išplėsta po 1954 m. lietuvininkų suvažiavimo Toronte. Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis glaudžiai bendradarbiavo su Mažosios Lietuvos taryba, kuriai priklausė dalis sąjūdžio narių, kitomis laisvinimo organizacijomis. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komitete Sąjūdžiui iki 1956 m. atstovavo Martynas Brakas (1951–1952 m.) ir Martynas Gelžinis. 1953 m. Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis sudarė laikinąją vadovybę (Ansas Lymantas, , Vilius Pėteraitis), atstovais į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą paskyrė E. Simonaitį ir M. Gelžinį. 1955 m. VLIK persikėlus į JAV, sąjūdis jame atstovavo Mažajai Lietuvai.

Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis sudarydavo 30 narių Centro komitetą, kuris rinkdavo 7 narių prezidiumą. Prezidiumas rinko medžiagą Mažosios Lietuvos išlaisvinimo bylai. Priimta deklaracijų, pareiškimų, įteikta arba pasiųsta laiškų Šiaurės Amerikos ir Europos šalių vyriausybėms, surengta paskaitų, konferencijų. 1983 m. sąjūdžio suvažiavimo rezoliucijoje pabrėžta Mažosios Lietuvos okupacija, genocidas, ryžtas kovoti ir skelbti pasauliui, kad Mažoji Lietuva yra lietuvių tautos žemė ir kad ji turi grįžti į atkursimą Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio suvažiavimas 1985 m. įsteigė Mažosios Lietuvos fondą. Nuo tada jų suvažiavimai vykdavo kartu. 1988 m. laiške popiežiui Jonui Pauliui II prašyta Mažosios Lietuvos (Kaliningrado srities) bažnyčią priskirti Lietuvos bažnytinei provincijai. 1989 m. TSKP CK generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui priminta, kad Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis – Karaliaučiaus kraštas (Kaliningrado sritis) – nuo seno iš esmės yra lietuvių žemė ir turi priklausyti lietuviams, pateikta medžiagos apie krašto gyventojų etninę kilmę.

1990 m. Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio suvažiavimas ragino Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininką V. Landsbergį siekti Mažosios Lietuvos žemes prijungti prie Lietuvos Respublikos. 1992 m. sąjūdžio ir kitų Mažosios Lietuvos reikalais besirūpinančių organizacijų atstovai nusiuntė Lietuvos Respublikos ir Latvijos vyriausybėms deklaraciją „Dėl Mažosios, arba Prūsų, Lietuvos“. Joje reiškiama viltis, kad Mažosios Lietuvos klausimas bus keliamas Jungtinėse Tautose ir kitur. 1994 m. prezidentui A. Brazauskui, 2001 m. prezidentui V. Adamkui sąjūdis įteikė raštus, kreipėsi ir į Seimą, vyriausybę, prašydamas imtis neatidėliotinų priemonių, kad Karaliaučiaus kraštas būtų atkurtas kaip neatskiriama Lietuvos Respublikos dalis.

2005 m. Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis nutraukė veiklą, įgaliojimus perdavė Lietuvoje veikiančiai Mažosios Lietuvos reikalų tarybai.

Pirmininkai

• Martynas Brakas – 1954-1983 m.;
• – 1990-2005 m.

Šaltiniai

1. . Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 522 psl.