Apie kaimą Širvintų rajone žr Markučiai Širvintos dd MarkučiaiVietovė prijungta prie miesto XX a 1 ajame dešimtmetyjeVil

Apie kaimą Širvintų rajone žr. Markučiai (Širvintos).

Markučiai

Vietovė prijungta prie miesto XX a. 1-ajame dešimtmetyje

Markučiai

54°40′23″š. pl. 25°18′50″r. ilg. / 54.673°š. pl. 25.314°r. ilg.

Apskritis

Vilniaus apskritis

Savivaldybė

Vilniaus miesto savivaldybė

Seniūnija

Rasų seniūnija

Vikiteka

Markučiai

Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė)
Vardininkas:	Markùčiai
Kilmininkas:	Markùčių
Naudininkas:	Markùčiams
Galininkas:	Markučiùs
Įnagininkas:	Markùčiais
Vietininkas:	Markùčiuose

Istoriniai pavadinimai

rus. Маркуци, lenk. Markucie

Markučiai – Vilniaus miesto dalis, esanti į pietryčius nuo miesto centro, kalvotoje vietovėje kairiajame Vilnios krante (ties Kaukysos žiotimis). Iš šiaurės juosia Vilnia (kitapus – Belmontas), iš vakarų ribojasi su Paupiu, Rasų kolonija, iš pietų juosia Vilniaus–Naujosios Vilnios geležinkelio atkarpa (kitapus – Rasos, Ribiškės, rytuose dunkso miškai (už jų – Žemasis Pavilnys). Patenka į Pavilnių regioninį parką, yra Markučių kraštovaizdžio draustinis (saugomi raguvynų eroziniai latakai).

Išlikęs Markučių dvaras su parku, Šv. Varvaros koplyčia. Dvare įrengtas rusų poeto A. Puškino muziejus (įkurtas 1948 m., pirmasis literatūrinis muziejus Vilniuje). Markučių ąžuolyne buvo pirmoji Lietuvos kunigaikščių vasarvietė.

Markučių parkas su Šv. Barboros koplyčia

Etimologija

XIV a. Markučių dvaras priklausė didžiajam kunigaikščiui. Jis turėjo du centrus – Guras (kairiajame Vilnios krante) ir Zavilenska (dešiniajame Vilnios krante). Iš pradžių vietovė buvo žinoma kaip Sakalaičiai. Markučių vietovardis aptinkamas nuo 1712 m.1810 m. A. Chodkevičius dvarą pardavė Vilniaus iždininkui J. Eismuntui, kuris jį pavadino Svistapole. XX a. minimas .

Istorija

Dvarvietė žinoma nuo XIV a.

Markučiai prie Vilniaus miesto prijungti XX a. 1-ajame dešimtmetyje.

Gyventojai

1905 m. Mickūnų valsčiaus Markučių dvare (Puškinų valda) gyveno 84 žmonės. 1931 m. – 113 gyventojų.

Žymūs žmonės

1884 m. į Markučių dvarą atsikėlė gyventi Grigorijus Puškinas, poeto A. Puškino sūnus, vedęs rusų geležinkelių inžinieriaus A. Melnikovo dukterį. Kartu jis atsivežė ir tėvo daiktų, kurie iki šiol saugomi muziejuje.

Šaltiniai

Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
„Žemėlapis koordinatėmis 54.67 ir 25.31“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-13.
Ingrida Semaškaitė. „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. – Vilnius, „Algimantas“, 2010. // psl. 226
Гошкевич И.И. Виленская губерния: Полный список населенных мест со статистическими данными о каждом поселении, составленный по официальным сведениям. Вильна, 1905.
Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.

Nuorodos

Markučiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 517 psl.
Markučiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 699
Markučiai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 144 psl.
Puškino muziejus 2007-10-17 iš Wayback Machine projekto.

[1] Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .

[2] „Žemėlapis koordinatėmis 54.67 ir 25.31“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-13.

[3] Ingrida Semaškaitė. „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. – Vilnius, „Algimantas“, 2010. // psl. 226

[4] Гошкевич И.И. Виленская губерния: Полный список населенных мест со статистическими данными о каждом поселении, составленный по официальным сведениям. Вильна, 1905.

[5] Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.