Marija Teksietė angl Mary of Teck vok Maria von Teck angl Queen Mary karalienė Marija pilnas vardas Viktorija Marija Aug

Marija Teksietė (angl. Mary of Teck, vok. Maria von Teck, angl. Queen Mary, karalienė Marija; pilnas vardas – Viktorija Marija Augusta Luiza Olga Paulina Klodina Agnesė, angl. Victoria Mary Augusta Louise Olga Pauline Claudine Agnes; 1867 m. gegužės 26 d. – 1953 m. kovo 24 d.) – Jurgio V sutuoktinė, Eduardo VIII ir Jurgio VI motina. Karalienė taip pat buvo Indijos imperatorė ir Airijos karalienė (nuo 1910). Gimusi gavo titulą „Jos Šviesybė Tekso princesė“.

Marija Teksietė

Marija Teksietė
Vindzorai
Gimė	1867 m. gegužės 26 d.
Mirė	1953 m. kovo 24 d. (85 metai)
Tėvas	Francas Teksietis
Motina	Marija Adelaida
Sutuoktinis (-ė)	Jurgis V
Vaikai	Eduardas VIII Jurgis VI
Jungtinės Karalystės karalienė

Žymūs apdovanojimai


Vikiteka	Marija Teksietė

Ankstyvieji metai

Marija Teksietė kartu su tėvais ir broliais

Princesė Viktorija Marija Augusta Olga Paulina Klotilda Agnesė gimė 1867 m. gegužės 26 d. Kensingtono rūmuose, Londone. Jos tėvas, hercogas Fransas Teksietis, kilo iš morganatinės karališkos Viurtenbergo šakos. Motina, Didžiosios Britanijos ir Airijos princesė – karaliaus Jurgio III ir Šarlotės Meklenburg anūkė, Didžiosios Britanijos karališkos šeimos narė. Pagal tėvą princo Aleksandro Viurtenbergo ir grafienės Klotildos fon Kis-Reide, pagal motiną – Kembridžo hercogo Adolfo Frederiko ir princesės Augustos Hessen-Kassel anūkė. Pakrikštyta Kensingtono rūmų koplyčioje 1867 m. birželio 27 d. Kenterbero arkivyskupo Čarlzo Tomaso Longli. Princesės krikštatėviais tapo karalienė Viktorija, Velso princas (vėlau karalius Eduardas VII) ir naujagimės senelė, Kembridžo hercogienė.

Pasak anglų biografų, princesė gavo gerą išsilavinimą, bet gana griežtą. Būdama vyriausiu vaiku ir vienintele dukterimi, pas Mariją išsivystė tvirtas charakteris, ji išmoko save jausti natūraliai ir laikytis deramai bet kokiose situacijose. Marijos draugai vaikystėje buvo Velso princo vaikai. Princesė buvo ugdoma savo motinos namuose pagal griežtą guvernančių kontrolę. Tekso hercogienė daug laiko praleido kartu su vaikais, kas buvo neįprasta jos klasės moteriai. Nuo vaikystės padedant motinai Marija dalyvavo įvairiuose labdaros organizacijose, lankė ligonines, vaikų darželius.

Būdama Didžiosios Britanijos karališkos šeimos nare, Marijos šeima pirko brangius daiktus, maisto produktus ir aprangą, poilsiavo užsienyje. Dėl skolų šeimai teko bėgti į užsienį. Jie išvyko į Florenciją, taip pat apsistodavo pas giminaičius Vokietijoje ir Austrijoje. Pradžioje jie keliavo grafų fon Chochenšteinų vardu. Tačiau Marija Adelaida su šeima pageidavo grįžti į Didžiąją Britaniją. Šeima į Didžiąją Britaniją grįžo 1885 metais ir pradėjo gyventi White Lodge dvare, įsikūrusiame Ričmondo parke.

Marija visokeriopai padėjo savo motinai labdaros renginiuose, tapdama jos neoficialia sekretore. Glaudžius ryšius princesė palaikė su savo teta princese Augusta Karolina, Meklenburg-Strelic hercogiene.

Santuoka

1891 metų gruodį Marija gavo santuokos pasiūlymą iš Klarenco hercogo, princo Alberto Viktoro. Jis buvo vyresnysis Velso princo ir princesės sūnus ir buvo antros eilės pusbrolis. Pasirinkimas teko Marijai dėl didelės karalienės Viktorijos užuojautos Tekso hercogo šeimai ir dėl princesės asmeninių savybių, tačiau princas mirė nuo pneumonijos likus pusantro mėnesio iki vestuvių, 1892 metų sausį.

Nepaisant šeimos tragedijos, karalienė Viktorija ir toliau matė princesę Mariją kaip idealią žmoną princui. Per gedulo laikotarpį Marija suartėjo su princu Jurgiu, antru Velso princo sūnumi ir mirusio broliu. 1893 metų liepos 6 d. Marija Teksietė ištekėjo už princo Jurgio. Sutuoktuvės vyko Sent-Džeimso rūmų koplyčioje, Londone. Ceremonijoje dalyvavo visa Didžiosios Britanijos karališkoji šeima, taip pat užsienio karališkųjų šeimų atstovai. Tarp jų buvo Danijos karalius Kristijonas IX, jaunikio senelis ir caraitis Nikolajus, jaunikio pusbrolis.

Vestuvių procesija ėjo nuo Sent-Džeimso iki Bakingamo rūmų. Šia proga gatvėse buvo pilna žmonių, kurie sveikino jaunavedžius. Iš viso jauną karališkąją porą pasveikino apie 200 tūkst. žmonių. Laikraštis The New York Times pranešė, kad šis įvykis „savo prabanga ir spindesiu nustelbė visas karališkąsias vestuves“. Garbinimo procesui vadovavo Kenterberio arkivyskupas Eduardas Vaitas Bensonas.

Jorko hercogienė

Po vestuvių karalienė Viktorija savo anūkui davė Jorko hercogo titulą. Marija, kaip Jurgio sutuoktinė, gavo Jorko hercogienės titulą. Sutuoktiniai pradėjo gyventi Jorko vasarnamyje, įsikūrusiame šalia Sandingemo rūmų Norfolke. Taip pat jie turėjo asmeninius apartamentus Sent-Džeimso rūmuose. Per ateinančius šešerius metus sutuoktiniams gimė šeši vaikai: Eduardas VIII, Albertas, Marija, Henris, Jurgis, ir Džonas. Pastarasis kentėjo nuo epilepsijos ir mirė 1919 metais.

Hercogienė mylėjo savo vaikus, nors daug laiko jie praleido su auklėmis, kaip kad buvo priimtina pas jų padėties žmones. Aukles vaikams dažnai keitė dėl daugelio priežasčių, pavyzdžiui, dėl arogancijos ar piktnaudžiavimo vaikų padėtimi. Su savo jaunesniuoju sūnumi Jorko hercogienė, o po to ir karalienė, beveik nebendravo. Po to, kai jam buvo nustatyta epilepsija, princas buvo pašalintas iš karališkų rūmų ir gyveno vienumoje su savo aukle Šarlote Bil. Karalienė retkarčiais aplankydavo juos. Hercogienė asmeniškai stebėjo savo vaikų mokslą ir pati dėstė jiems istoriją ir muziką. Eduardas rašė apie savo motiną: „Jos minkštas balsas ir jaukūs kambariai, pilni įvairių brangenybių, buvo neatsiejami laimės komponentai. Mano motina buvo mums pasididžiavimas, ir viskas, kas vyko mūsų gyvenime, jai turėjo pirmaeilę reikšmę. Su kiekvieno vaiko gimimu motina pradėdavo naują dienoraštį, kuriame kruopščiai registravo kiekvieną pažangą mūsų švietime.“ Tačiau po motinos mirties jos sūnus Eduardas laiškuose žmonai rašė: «Motina galėjo būti tokia griežta ir žiauri man, kad aš tikrai bijojau jos. Man rodosi, kad kai ji buvo gyva, jos kraujas buvo taip pat šaltas kaip ir po mirties.“

Priėmusi Jorko hercogienės titulą, princesė Marija tapo globėja įvairių labdaros ir visuomeninės organizacijų, pavyzdžiui, Londono siuvėjų gildijos (toje pozicijoje ji pakeitė savo motiną).

1901 metų sausio 22 d. mirė karalienė Viktorija. Į sostą įžengė Marijos uošvis karalius Eduardas VII. Jorko hercogai gavo naują titulą Jų Karališkoji Didenybė Jorko ir Kornoulo hercogas ir hercogienė. 1901 metais per aštuonis mėnesius sutuoktiniai prakeliavo po Britų imperiją. Jie aplankė Gibraltarą, Maltą, Egiptą, Ceiloną, Singapūrą, Australiją, Naująją Zelandiją, Maurikiją, PAR, Kanadą. Iki tol karališkosios šeimos nariai niekada nebuvo atlikę tokios ilgos kelionės. Vizitų metu Marija dažnai verkė, prisimindama vaikus. Ji rašė laiškus į Britaniją, pasakodama apie tai, ką jie matė.

Velso princesė

Marija Eduardo karūnacijos metu, 1902 m.

1901 metų lapkričio 9 d., po šešių dienų grįžimo į tėvynę, Marija ir jos sutuoktinis gavo nuo karaliaus, kuriam tą dieną sukako šešiasdešimt metų, Velso princo ir princesės titulą. Šeima persikėlė iš Sent-Džeimso rūmų į Malboro-haus. Būdama paveldėtojo princo žmona, Marija lydėjo vyrą oficialiuose vizituose į Austro-Vengriją ir Viurtenbergo karalystę 1904 metais. Kitais metais princesė pagimdė savo paskutinį vaiką, princą Džoną. Nėštumas buvo sunkus, ir nuo gimimo vaikas kentėjo nuo kvėpavimo takų ligų.

Nuo spalio sutuoktiniai išvyko į antrą kelionę. Šį kartą jie aplankė Indiją, po to Egiptą. Padarydami sustojimą Graikijoje, sutuoktiniai grįžo į Britaniją. Po to pora išvyko į Ispaniją, į karaliaus Alfonso XIII vestuves, kuris vedė princesę Viktoriją Eugeniją Batenberg, Velso princo pusseserę. Praėjus savaitei po sugrįžimo Marija su sutuoktiniu išvyko į Norvegiją, į karaliaus Hokono VII ir Mod (Jurgio sesers) karūnaciją.

Karalienė

1910 metų gegužės 6 d. karalius Eduardas VII mirė, ir Velso princas tapo karaliumi Jurgiu V, Marija tapo karaliene. Kai jos vyras paklausė Viktorijos Marijos, kokį iš savo vardų ji norėtų padaryti sosto, ji atsakė jam, kad tegul būna Marija, kad jos nemaišytų su Viktorija. Karalius Jurgis V ir karalienė Marija buvo karūnuoti Vestminsterio vienuolyne 1911 metų birželio 22 d. Ta proga juvelyrinės kompanijos „Garrard & Co“ būsimai karalienei buvo pagaminta karūna. Tais pačiais metais nauji karalius ir karalienė vyko į Indiją karūnuoti juos kaip Indijos imperatorių ir imperatorę. Ceremonija vyko Delyje gruodžio 1 d.

Valdymo pradžioje tarp Marijos ir našlaujančios karalienės Aleksandros kilo konfliktas. Nors jos ir buvo draugiškos, karalienė Aleksandra pareikalavo, kad ji turėtų pranašumą prieš valdančią karalienę Eduardo VII laidotuvėse. Aleksandra taip pat nenorėjo palikti Bakingamo rūmų ir norėjo išsaugoti kai kuriuos papuošalus ir brangakmenius, kurie pagal tradiciją turėjo pereiti naujai karalienei.

Pirmojo pasaulinio karo metu karalienė lankė ligonines, sunaikintus namus, užsiėmė produktų tiekimu sužeistiems ir civiliams, nukentėjusiems nuo karo. Jai padėjo duktė Marija. Po trejų karo metų, 1917 metais, Nikolajus II atsižadėjo sosto. Buvęs imperatorius laikinosios vyriausybės paprašė leidimo palikti Rusiją ir išvažiuoti į Angliją pas savo pusbrolį karalių Jurgį V, tačiau Anglijos vyriausybė atsisakė priimti buvusį Rusijos imperatorių ir jo šeimą. Tai buvo padaryta, tikriausiai, iš dalies dėl to, kad imperatorė Aleksandra Fiodorovna buvo vokiečių princesė. Naujiena apie caro atsistatydinimą tapo impulsu britams, kurie buvo prieš monarchiją ir visokeriopai norėjo nuversti ją.

Karalienės Marijos portretas, S. Solomono darbas, apie 1914 m.

Tais pačiais metais karalius ir jo didelė šeima atsisakė visų vokiškų titulų. Jurgis pervadino dinastiją iš Saksen-Koburg-Ghota į Vindzorų, vienos karališkų pilių garbei. Kiti aukštuomenės atstovai taip pat atsisakė vokiškų titulų ir pakeitė savo pavardes pagal Didžiosios Britanijos stilių. Pavyzdžiui, princas Liudvikas Aleksandras Battenberg, jo žmona Viktorija Hessen-Darmštadtė ir jų vaikai vietoje vokiškos pavardės Battenberg paėmė jos anglišką variantą Mauntbetten. Karalienės Marijos giminaičiai taip pat atsisakė nuo vokiškos ir priėmė pavardę Kemridž, kuri kyla nuo Marijos senelio Adolfo Frederiko titulo. Karas baigėsi 1918 metais Vokietijos sutriuškinimu ir kaizerio Vilhelmo II sosto atsižadėjimu.

Po karo pabaigos praėjus dviem mėnesiams, karališkosios poros jaunesnysis sūnus Džonas mirė nuo epilepsijos, būdamas 13 metų. Karalienė buvo sukrėsta žinios apie jos sūnaus mirtį. Savo dienoraštyje ji rašė taip: „Mūsų mažasis Džonas staiga paliko mus. Mūsų šeimai sunku ištverti tą smūgį, bet žmonės buvo geri ir jautrūs mums ir tikrai padėjo karaliui ir man“.

Marija ir toliau padėjo savo vyrui valstybiniuose reikaluose. Ji padėjo jam ruošti oficialias kalbas, panaudojant savo gilias istorijos žinias. Kartu jie daug keliavo po pokarinės Didžiosios Britanijos miestus.

1920-ųjų pabaigoje karalius pradėjo kentėti nuo plaučių ligos, dar labiau pablogėjančios nuo aistros rūkymui.

1935 m. sutuoktiniai šventė sidabrinį įžengimo į sostą jubiliejų. Šventimas buvo surengtas visoje Jungtinėje Karalystėje.

Karalienė motina

Karalienė Marija kartu su princesėmis Elžbieta ir Margaret

1936 m. sausio 20 d. karalius Jurgis V mirė. Jo vyresnysis sūnus, 42 metų Eduardas tapo karaliumi Eduardu VIII. Marija oficialiai gavo karalienės motinos titulą, bet nepasinaudojo juo, pasilikusi visuomenėje kaip karalienė Marija.

Tais pačiais metais Eduardas atsižadėjo sosto dėl vedybų su du kartus išsiskyrusia amerikiete Uolis Simpson. Marija buvo prieš jos ir sūnaus sąjungą, visokeriopai bandė paveikti jį, bet sūnus buvo nepalenkiamas. Po buvusio karaliaus vestuvių Marija atsisakė matyti savo naują marčią. Dabar ji daugiau laiko skyrė savo antrajam sūnui, kuris po brolio atsižadėjimo tapo karaliumi Jurgiu VI. Kentėdamas nuo mikčiojimo, naujas karalius sunkiai atliko savo tarnybines pareigas.

Karalienė buvo suinteresuota savo anūkių, princesių Elžbieta ir Margaret išsilavinimu. Ji pasiimdavo jas su savimi į ekskursijas po Londono muziejus, įvairias parodas. Tėvai rėmė karalienę, nes patys galėjo mažai laiko skirti vaikams.

Antro pasaulinio karo metu karalius norėjo, kad jo motina paliktų Londoną, reguliariai bombarduojamą Vokietijos pilotų. Marija nenorėjo palikti savo sūnaus ir jo vaikų, bet vis dėlto karaliaus raginama išvažiavo į Glosteršyro grafystę kartu su giminaite hercogiene Bofort.

1942 m. rugpjūtį karalienė sužinojo, kad jos jaunesnysis sūnus, Kento hercogas Jurgis, žuvo aviakatastrofoje Škotijoje. Tai buvo stiprus smūgis jai. Karalienė grįžo į Londoną 1945 m., po to, kai naciai pralaimėjo karą.

1952 m. karalius Jurgis VI mirė. Į sostą įžengė karalienės Marijos anūkė Elžbieta II. Nuo pp1953 m.]] vasario pabaigos karalienė Marija dažnai sirgo, ir kovo 24 d. mirė miegodama Malboro-haus nuo plaučių vėžio būdama 85 metų. Karstas su karalienės kūnu buvo pastatytas Vensminsterio vienuolyne. Atsisveikinti su Marija atėjo apie 120 tūkst. žmonių. Karalienė Marija palaidota šalia vyro Vindzoro pilies Šv. Jurgio koplyčioje.

Nuorodos

Newsreel film about Queen Mary’s death 2011-11-05 iš Wayback Machine projekto.
Film about the life and times of Queen Mary 2011-11-25 iš Wayback Machine projekto.