Luka it Lucca miestas Italijoje Toskanos regione ant Serchijo upės kranto netoli Ligūrijos jūros Tai Lukos provincijos s

Luka (it. Lucca) – miestas Italijoje, Toskanos regione, ant Serchijo upės kranto, netoli Ligūrijos jūros. Tai Lukos provincijos sostinė. Tarp kitų dalykų miestas garsus gerai išlikusiomis Renesanso laikų sienomis. Praeina piligrimų kelias Via Francigena.

Luka it. Lucca

Lukos panorama iš Torre Guinigi

Luka 43°51′0″ š. pl. 10°30′0″ r. ilg. / 43.85000°š. pl. 10.50000°r. ilg. / 43.85000; 10.50000 (Luka (Italija))

Laiko juosta: () ------ vasaros: ()

Valstybė	Italija
Regionas	Toskana
Provincija	Lukos provincija

Meras	Mauro Favilla

Gyventojų (2009)	84 323
Plotas	185,5 km²
Tankumas (2009)	455 žm./km²
Altitudė	19 m

Vikiteka	Luka
Miesto globėjas (-ai)	Šventasis Paulinas

Kitos reikšmės – Luka (reikšmės).

Istorija

Luką įkūrė etruskai (nėra anksčiau buvusios ligūrų gyvenvietės pėdasakų), 180 m. pr. m. e. ji tapo Romos kolonija. Istorinis centras išlaikė romėnišką gatvių išplanavimą, o Piazza San Michele antikoje buvo forumas. Piazza dell’Anfiteatro aikštėje matyti amfiteatro liekanos. 56 m. pr. m. e. čia įvyko susirinkimas, kuris įtvirtino Pirmojo triumvirato viršenybę.

, airių vienuolis, buvo Lukos vyskupu V a. Miestą nusiaubė Odoakras, pirmasis germaniškas Italijos karalius. Luka buvo svarbus miestas ir tvirtovė VI a., kai Narsas jį kelis mėnesius apgulė 553 m. Valdant lombardams čia buvo įsikūręs kunigaikštis, kuris kalė savo monetas. Lukos Šventasis veidas (Volto Santo), kurį, teigiama, iškalė Nikodemas, atvyko į Luką 742 m. Miestas praturtėjo prekiaudamas šilku XI a. ir jo šilkas konkuravo su Bizantijos. X–XI a. Luka buvo Toskanos margravato, kuris teoriškai buvo Šventosios Romos imperatoriaus vasalas, sostinė.

Po Matildos Toskanietės mirties 1160 m. atsirado konstitucija ir miestas tapo nepriklausomu. Beveik 500 metų Luka buvo nepriklausoma respublika. Pietų ligūrijoje ir šiaurės Toskanoje Malaspinos šeima turėjo daug valdų. Dantės Dieviškojoje Komedijoje yra daug užuominų į to meto Lukos feodalines šeimas. Ištremtas Dantė daug laiko praleido Lukoje.

1273 m. ir vėl 1277 m. Luką valdė gvelfų capitano del popolo (liaudies kapitonas) Luchetto Gattilusio. 1314 m. dėl vidinių rietenų Uguccione della Faggiuola iš Pizos tapo Lukos valdovu. Po dvejų metų lukiečiai jį išvijo, o miestą atidavė kitam Castruccio Castracani, kuriam valdant Luka tapo galingiausia valstybe Centrinėje Italijoje. Luka varžėsi su Florencija iki Castracani mirties 1328 m. Altopasčijo mūšyje 1325 m. rugsėjo 22-23 d. Castracani nugaslėjo Florencijos gvelfus. Už tai Liudvikas IV Bavaras jam pasiūlė Lukos kunigaikščio postą. Castracani kapas yra San Francesco bažnyčioje. Makiavelis parašė jo biografiją. 1408 m. Lukoje įvyko susirinkimas turėjęs užbaigti schizmą tarp popiežių. Kai Liudvikas Bavaras užėmė miestą, pardavė turtingam genujiečiui Gherardino Spinola, o po to jis ateteko Jonui, Bohemijos karaliui. Užstatyta Rosiams iš Parmos, Luka jų buvo atiduota Martino della Scala iš Veronos, parduota Florencijai, atiduota Pizai, o po to iš dalies išlaisvinta Karolio IV ir atiduota valdyti jo vikarui. Luka sugebėjo iš pradžių kaip demokratija, o po 1628 m. kaip oligarchija išsaugoti savo nepriklausomybę kartu su Genuja ir Venecija iki pat Prancūzijos revoliucijos 1789 m.

1805 m. Napoleonas užėmė Luką ir atidavė seseriai Elizai Bonaparte valdyti kaip "Etruskijos karalienei". Po 1815 m. Luką valdė burbonai kaip atskirą Lukos hercogystę, o 1847 m. miestas tapo Toskanos kunigaikštystės dalimi, o vėliau atiteko Italijos karalystei.