Luba istorinis regionas ir to paties pavadinimo valstybė egzistavusi dabartinės Kongo Demokratinės Respublikos pietinėje

Luba – istorinis regionas ir to paties pavadinimo valstybė, egzistavusi dabartinės Kongo Demokratinės Respublikos pietinėje dalyje: Katangos provincijos šiaurėje (naujosiose Aukštutinio Lomamio, provincijose) ir Rytų Kasajaus pietuose (naujojoje Lomamio provincijoje). Šiame regione ir valstybėje konsolidavosi balubų etninė grupė.

Afrikos savanų valstybė Luba

Šalis	KDR
Tautos	balubai
Valstybės	Lubos imperija
Miestai	sostinė nefiksuota
Valdovai	Mulopvė

Afrikos savanų valstybės: Luba, , Lunda, , Kazembė, Alujana, Maravis

Geografija

Lubos karalystės simbolinis centras Bojos ežeras (raudonas taškas), karalystės apytikrė teritorija iki XVIII a. (apibrėžta pilkai) pabaigos, aplinkinės etninės grupės

Egzistuoja keli Lubos regiono apibrėžimai. Lubos teritorijos branduolys sutampa su Lomamio upės aukštupiu, kur prasidėjo valstybingumas. Jo natūralios ribos yra Lualaba (rytuose) ir (vakaruose). Lomamis teka iš pietų į šiaurę, ir šioje atkarpoje į ją įteka nemažai smulkesnių upių. Regioną taip pat drėkina vakariniai Lualabos intakai. Visam regionui būdingos pelkingos savanos. Upių drėkinama dirva buvo tinkama žemdirbystei, čia buvo auginami jamsas, sorgas, aliejinės palmės, vėliau – kukurūzai, manijokas, tabakas, moliūgai. Čia gausu gamtinių resursų, ypač druskos ir geležies. Regiono pagrindinė etninė grupė yra balubų etninė subgrupė Baluba-Katanga.

Išplėstinis Lubos regionas sutampa su Lubos kultūros įtakotu kultūriniu arealu, kurio didžioji dauguma XIX a. viduryje buvo politiškai suvienyta Lubos imperijos. Tokiu atveju į jį įtraukiamos gyvenamos žemės šiaurėje, ir teritorijos vakaruose, teritorijos rytuose (už Lualabos), teritorijos pietuose. Šį didesnį Lubos regioną iš trijų pusių supa plynaukštės ir kiti svarbūs Pietinės Afrikos regionai: žemės (vakaruose), (šiaurės vakaruose), Lunda (pietvakariuose), Kazembė (pietuose), (pietryčiuose). Rytuose regioną uždaro kalnai ir drėgnieji tropikų miškai, šiaurėje regionas leidžiasi į pelkingas žemumas, kur prasideda Kongo džiunglės.

Istorija

Įkūrimas

Pagrindinis straipsnis – Balubų mitologija.

Lubos valstybės branduolys buvo apie šimtą kilometrų į šiaurės vakarus nuo Upembos kultūros, prie Lomamio upės. Ši teritorija buvo svarbi dėl gausių mineralinių išteklių, ypač druskos ir geležies. Simbolinis centras buvo , prie kurio koncentravosi dauguma senųjų gyvenviečių.

Lubos karalystės įkūrimas siejamas su XVI a. pabaiga ir apipintas ištisos mitologinės sistemos, kuri sujungiama į balubų epą. Jo svarbiausi veikėjai yra pirmieji Lubos valdovai. Mitologija pasakoja, kad lyderis įtvirtino valdžią daugybėje kaimų ir įkūrė pirmąją sostinę Mvibelę. Kadangi jis pasižymėjo žiaurumu, jo sūnėnas paveržė iš jo valdžią ir titulavosi „imperatoriumi“ (mulopve). Taip pradėta valdovų dinastija, paveldima pagal patrilinijinę liniją. Tuo Lubos visuomenė stipriai išsiskyrė iš kitų Pietinės Afrikos visuomenių, kur valdžios paveldėjimas grįstas matrilinijiniu principu.

Ankstyvasis laikotarpis

Jau ankstyvuoju laikotarpiu mulopvės konsolidavo valdžią tarp Lualabos ir Lubilandžio, sukurdami sudėtingą piramidinę administracijos struktūrą. Lubos valstybė buvo panašesnė į konfederaciją, kurios atskiri nariai pripažino religinę mulopvės valdžią, pagrindinį mitologinį epą, kuris reguliavo dorovės normas ir aiškino pasaulio santvarką. Svarbiu vieningos kultūros formavimo įrankiu buvo visame areale paplitusi slapta religinė organizacija mbudye.

Nuo XVII a. kolonizatoriai iš Lubos skleidė civilizaciją ir valdymo modelį tolyn, į aplinkinius kraštus. Savo valstybinius junginius sukūrė lubams lingvistiškai giminingi , , , . Jų tarpe irgi paplito panašios religinės organizacijos (pvz., bakasandži), Lubos mitologija įtakojo vietines mitologines sistemas. Panašiu metu dar toliau įsikūrė stiprios Kubos, Lundos karalystės, iš šių kultūra perduota į Kazembės, ir kitas karalystes dar toliau.

Ekspansija

XVIII a. pabaigoje, valdant mulopvei , Luba pradėjo karinę ekspansiją į aplinkines šalis. Ši ekspansija buvo būtina išlaikyti susiformavusius prekybinius santykius. Dažniausiai ekspansija buvo nukreipta į Lubos kultūros stipriausiai paveiktas gentis, ir ypač į tas, kurios buvo politiškai silpnos. Nors Luba patyrė pralaimėjimus kanjokų krašte (šie sukūrė centralizuotą karalystę), jai pavyko prijungti hembus už Lualabos ir taip pasiekti Tanganikos ežerą.

Vėlesnis valdovas sugebėjo pajungti dalį songje šiaurėje, Upembos įdubos karalystes, tačiau tolimesnėje ekspansijoje susidūrė jo interesai su kita augančia imperija – Kazembe. Jo įpėdinis sustiprino tėvo įgautas pozicijas regione ir pavertė Lubą didžiausia Pietinės Afrikos imperija. Šis dydis buvo stebinantis dėl to, kad valstybėje visi atstumai buvo įveikiami tik pėsčiomis.

Žlugimas

1874 m. nužudžius Lubos mulopvę , šalyje prasidėjo pilietinis karas tarp atskirų valdžios linijų. Tuo metu Luba išgyveno grėsmę iš rytų: vergų pirkliai masiškai pirko vergus iš Lubos ir gabeno juos į Indijos vandenyno pakrantę. Čia hegemoniją norėjo įgyti njamveziai, suahiliai. Nors Luba išsaugojo nepriklausomybę, suahiliai atkirto jos prekybą su šiaure (džiunglių gentimis), o njamveziai – su pietumis (Kazembės karalyste), kadangi ten susikūrė .

Apie 1880 m. nusilpusios karalystės rytinę dalį prisijungė suahilių kolonistas , o Upembos slėnį – Garaganzės valdovas . 1885 m. Lubos teritorija oficialiai pripažinta Belgijai. Ilgainiui jos teritorijas absorbavo Belgijos Laisvoji Kongo valstybė. Kadangi balubai ne kartą sukilo prieš kolonizatorius, didelė jų dalis buvo išvežti į vario kasyklas pietuose.

Valdymas

Lubos imperijos viršūnėje stovėjo sudievintas valdovas, tituluojamas mulopve. Jų egzistencija buvo apipinta legendomis, o jų regalijomis buvo ietys, atramos galvai, lankai, sostai. Po mirties jų garbinimo centrai buvo paverčiami šventais kaimais. Valdyme nemažą galią turėjo kilmingųjų bamfumu taryba. Valstybėje buvo ne mažiau kaip 50 skirtingų valdininkų rūšių.

Atskiruose regionuose vietines gentis valdė vietos vadai balopve, kurie lojalumo vardan turėjo laikyti įkaitus sostinėje.

Vieningos kultūros ir tapatybės formavimuisi didelę reikšmę turėjo slapta religinė organizacija mbudye, kurios nariai vadinosi bambudye. Jie buvo atsakingi už žodinės tradicijos apie valdovų žygdarbius palaikymui ir skleidimui visoje valstybės teritorijoje, veikė kaip savotiškas seklių ar policijos tinklas. Taip formavosi kultūrinis Lubos regionas ir balubų etninė grupė.

Kultūra

Kaip ir kitose pietinės Afrikos tradicinėse valstybėse, kultūrai ir menui buvo skiriama didžiulė reikšmė. Ypač gerbiami buvo drožėjai. Svarbiausi Lubos meno kūriniai buvo susiję su valdovų ir kilmingųjų regalijomis. Labai paplitę atramos galvai, ietys, kėdės. Dažnai pasitaiko moterų motyvas. Moterys Lubos visuomenėje buvo svarbios tiek religijoje, tiek politiniame gyvenime.

Nuorodos

Vikiteka: Luba (valstybė) – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Afrikos savanų valstybės
Balubai
Mulopvė
Thomas Q. Reefe. 1981. The Rainbow and the Kings– A History of the Luba Empire to 1891