Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Litera – praeityje spaudoje naudota metalinė kaladėlė su iškilu veidrodiniu simbolio atvaizdu. Patepus dažais ir priglaudus, simbolis atsispausdavo popieriuje. Tekstas iš literų buvo renkamas į specialią, tam skirtą formą. Iš pradžių tai buvo daroma rankomis. Tai buvo labai paplitęs masinio spausdinimo būdas ir dar neseniai literomis tebebuvo renkamos sudėtingos formulės ar tekstai su daug lentelių. Šiuo metu šis spausdinimo būdas naudojamas ypatingai retai.

Literos (spaudmenų kasoje) ir jomis rėmelyje surinktas tekstas

Atradimo istorija

Nėra visiškai aišku, kas pirmas išrado metalo spaudmenis. Aišku tik, kad modernus spaudos būdas buvo išrastas ne iš karto ir ne vieno žmogaus. Tuometinė epocha iškėlė uždavinį patenkinti sparčiai didėjančią knygų paklausą, o to negalėjo padaryti spauda. Spaudos patobulinimo būdų atkakliai buvo ieškoma daugelyje Europos vietų.

Dėl spaudos išradimo pirmenybės ir garbės varžosi daug Europos nacijų ir miestų. 1444 m. Avinjone (Prancūzijoje) Prahos auksakalys Prokopas Valdfogelis mokęs „meno rašyti mechaniniu būdu“, naudodamas 48 metalo literas ir įvairius instrumentus bei įrengimus. Tačiau ar buvo šis menas giminingas spaudai, nežinoma. Tarp Gutenbergo konkurentų minimas ir Briugės miesto (Flandrijoje) spaustuvininkas Janas Britas. Į spaudos išradėjus pretenduoja ir italas Pamflijus Kastaldis, kurio garbei jo tautiečiai yra pastatę paminklą.

Kai kurie istorikai spaudos išradėju laiko (Nyderlanduose) gyventoją Laurencijų Kosterį. Anot XVI a. istoriko A. Junijaus, L. Kosteris išrado spausdinimą atskirais spaudmenimis atsitiktinai, pjaustydamas iš buko raides kaip žaislus anūkams. Naujuoju metodu jis išspaudino ir knygų. Apie tai, deja, archyvuose duomenų nėra, todėl istoriko parodymai labai abejotini.

Daug artimesnė tiesai yra spaudos išradimo versija, pateikta Johano Kelhofo knygoje „Kelno kronika“, išspausdintoje 1499 m. Autoriaus nuomone, pirmasis spaustuvininkas, panaudojęs judamas literas, buvo Mainco miestetis, vardu Johanas Gutenbergas.

Apie Johano Gutenbergo gyvenimą žinoma labai nedaug. Nagrinėjant jo biografiją ir veiklą galima remtis tik keliais lakoniškais dokumentais. Iki šiol nėra nustatyta net tikroji jo gimimo data. Manoma, kad jis gimė arba 1394, arba 1397, arba 1399, arba net 1400 m. Maince, aristokratų šeimoje. Gimtajame mieste jis išmoko auksakalio amato, tapo patyrusiu metalo ir akmens raižytoju. Tai turėjo didelės reikšmės jo būsimam išradimui.

Dėl XV a. Maince vykusios kovos tarp aristokratų ir smulkiosios buržuazijos Johano šeima buvo priversta palikti gimtąjį miestą. Johanas Gutenbergas pateko į Strasbūrą. Ten jis gyveno apie 10 metų, kas yra patvirtinta įvairiais to meto dokumentais. Jis dirbo auksakaliu, gamino veidrodžius. Buvo labai talentingas ir gabus žmogus, ir dėl to buvo labai gerbiamas. 1438 m. jis kartu su keliais mokiniais įkūrė savotišką komercinę kompaniją.

Strasbūre Gutenbergas išrado spaudą, o praktiškai ją įgyvendino grįžęs į Maincą. Jis sukūrė metalinių spaudmenų gamybos ir jų liejimo specialių prietaisų technologiją, rankines spausdinimo stakles (presą) bei pagamino dažus atspaudams gauti.

Vėliau literų rinkimą rankomis pakeitė našesni spausdinimo būdai, renkamą tekstą įvedant panašia į kompiuterio klaviatūra. Viena pirmųjų tokių mašinų buvo linotipas: klaviatūra surinktą teksto eilutę ji nuliedavo iš metalo (įvedus ne tą simbolį, eilutę reikėdavo perrinkti). Tačiau net ir dabar, įvedant duomenis klaviatūra į kompiuterį, lietuvių kalba neretai pasakoma, jog tekstas „renkamas“. Šis žodis greičiausiai likęs nuo laikų, kai literos iš tiesų buvo imamos rankomis ir surenkamos į bloką.

Literų gamyba

Liejimo pavyzdžių Gutenbergas galėjo matyti to meto monetų kalyklose. Norint lieti spaudmenis, visų pirma tam reikėjo sukurti specialų patogų prietaisą.

Literų gamybos prietaisas (sukurtas Strasbūre) yra stačiakampė liejamoji forma atidaromomis sąvaromis. Jos apačioje įdedama matrica (motis), metalo plokštelė, į kurią prieš tai raidės akelė įspaudžiama puansonu, turinčiu iškilų raidės reljefą (raidės atvaizdas puansone yra atvirkščias). Įdėjus matricą, liejamoji forma uždaroma tartum nedidelė viršuje atvira dėžutė ir pripildoma lydyto švino. Metalas sukietėja ir susidaro metalinė lazdelė su iškilaus reljefo raidės akele viename gale (taip pat veidrodinis raidės vaizdas). Ši lazdelė ir yra spaudmuo, kuriuo spausdinama. Jis gali būti naudojamas tiek kartų, kiek reikia vieno tipo spaudmenų.

Puansonams gaminti buvo reikalingas kietas metalas – plienas, matricoms minkštas – varis, o metalas spaudmenims lieti privalėjo turėti tokių savybių, kokių neturi nė vienas gamtos metalas. Po ilgų bandymų Gutenbergas pasirinko lydinį, sudarytą iš 70 dalių švino, 25 dalių alavo ir 5 dalių stibio. Tai buvo toks teisingas sprendimas, jog tolesnei spaudmenų liejimo technologijai prireikė tik nedidelių pakeitimų.

Spausdinant metaliniais spaudmenimis, nebetiko paprastas rašalas, kuris buvo naudojamas, spausdinant ksilografines knygas. Gutenbergo tipografinai dažai buvo gaminami, kaip ir vėlesniais amžiais, iš suodžių ir sėmenų aliejaus.

Spaudmenų kasa

Literomis renkantis darbininkas dirba su spaudmenų kasa – nuožulniai pastatyta, neuždengta gelda, suskirstyta į skyrius arba įvairaus dydžio (priklausomai nuo raidės naudojimo dažnumo), tačiau vienodo gilumo (maždaug vieno colio – 2,5 cm) dėžutes. Kad būtų patogiau, spaudmenų kasa suskirstoma į dvi dalis – viršutinę kasą su skyriais didžiosioms raidėms ir skyrybos bei kitokiems ženklams ir apatinę kasą – mažosioms raidėms. Viršutinės kasos skyriai išdėstyti pagal abėcėlę nuo A iki Z, o apatinėje kasoje dažniausiai naudojamos raidės sudedamos į skyrius arčiau rinkėjo rankos.

Rinkėjas, turėdamas prieš akis ant lentelės pritvirtintą lapą su renkamu tekstu, laikydamas vienoje rankoje rinktuvą (specialų, greičiausiai taip pat Gutenbergo sukurtą pagalbinį prietaisą), kita ranka surinkdavo jame teksto eilutę, o po to perkeldavo ją į spausdinamąją formą.

Surinkto teksto spausdinimas

Paruošus rinkinį, popierių, dažus, prasidėdavo darbas prie staklių – pagrindinės spaustuvės gamybos priemonės. Staklės praeityje paprastai būdavo buvo medinės, tačiau atskiros jų dalis metalinės. Paprastai staklės buvo didelės ir sunkios. Spausdinimas reikalavo tikslumo, todėl stakles, kad jos nejudėtų, pritvirtindavo prie grindų ir lubų.

Spausdinimas buvo sunkus darbas. Dirbantys prie staklių drbininkai turėjo būti tikslių ir koordinuotų judėsių ir didelės fizinės jėgos. Didelėse spaustuvėse buvo pasidalijama darbu. Dirbo ten trijų rūšių darbininkai: rikėjai, dažytojai ir presuotojai. Be šių pagrindinių darbų buvo ir pagalbinių, kuriuos dažniausiai atlikdavo mokiniai.

Didelėse spaustuvėse, kuriose veikė 3-4 staklės, dar dirbo ir specialus korektorius ir vyresnysis darbininkas – faktorius: jis žiūrėjo tvarkos ir tikrino darbininkų bei mokinių darbą.

Popierius spausdinimui literomis

Prieš pradedant spausdinti, buvo paruošiamas popierius. Sausas popierius prastai sugeria dažus, todėl jį drėkino. Sudrėkintą užklodavo makulatūra, iš viršaus prispausdavo medine lenta ir sunkiais akmenimis, kad drėgmė vienodai susigertų į visus lapus. Po 7-8 valandų popierius būdavo paruoštas.