Likiečių kalba

Likų kalba 𐊗𐊕𐊐𐊎𐊆𐊍𐊆 Trm̃mili
Kalbama	Likija
Kalbančiųjų skaičius	-
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	mirusi
Kilmė	indoeuropiečių 0Anatolijos 00luvių kalbos 000likų
Rašto sistemos
Kalbos kodai
ISO 639-3	xlc

Likų kalba (Trm̃mili) – mirusi indoeuropiečių kalba, priklausanti Anatolijos kalbų šakai. Vartota I tūkstantmetyje pr. m. e. senovės likų, gyvenusių Likijos šalyje Mažojoje Azijoje (dab. Turkija).

Likų kalba priklauso savitai Anatolijos kalbų, vartotų Mažojoje Azijoje, šeimai ir yra gimininga taip pat mirusiai hetitų kalbai. Iš rastų įrašų išskiriamos dvi tarmės – likų A ir likų B. Kalba buvo užrašoma , artimu graikų raštui.

Antkapinio įrašo likų kalba fragmentas ir perraša

Likų kalba paliudyta rastuose 172 akmenyse iškaltuose įrašuose (daugiausia antkapiniai užrašai, taip pat keletas votų ir dedikacijų), taip pat ant ~100 monetų, rastų Ksante (Kuprilio valdymo metais, 485–440 m. pr. m. e.). Kitas svarbus šaltinis yra , kur ant stelos iškaltas trikalbis tekstas likų A, graikų ir aramėjų kalbomis. Taip pat rastas apiręs obeliskas Ksante su dvikalbiu įrašu likų ir graikų kalbomis, be to, yra užrašų likų B kalba (dabar kartais išskiriama į savarankišką miliečių kalbą). Be to, likų kalbos pėdsakų randama tiriant graikiškai užrašytus Likijos vietovardžius bei asmenvardžius. Likų kalbos įrašai datuojami tarp 500 ir 330 m. pr. m. e. Likų kalba buvo išstumta graikų kalbos.

Likų kalba pradėta tirti nuo XIX a. pr. ją priskyrė prie indoiraėnų kalbų, bet XX a. pr. ji priskirta prie Anatolijos kalbų.

Kalbos pavyzdys

Letono stelos įrašo pradžia:

Perraša	Vertimas
ẽke Trm̃misñ χssaθrapazate Pigesere Katamlah tideimi sẽ=ñne ñte-pddẽ-hadẽ Trm̃mile pddẽnehm̃mis Ijeru se-Natrbbijẽmi sej-Arñna asaχlazu Erttimeli me-hñti-tubedẽ arus sej-epewẽtlm̃mẽi Arñnãi m̃maitẽ kumezijẽ θθẽ χñtawati xbidẽñni sej-Arκκazuma xñtawati sẽ=ñn=aitẽ kumazu mahãna ebette Eseimiju Qñturahahñ tideimi se=de Eseimijaje χuwati-ti	Kada , sūnus, buvo Likijos satrapu jis paskyrė valdyti likus Hieroną ir Apolodotą, o valdovą Ksante – Artemelisą, laisvi ir priklausomi Ksanto piliečiai susitarė ir pastatė statinį, skirtą Viešpaties Kauno ir Viešpaties Arkazumo (dievams), ir jie Simijų, Kondoraso sūnų, įšventino tų dievų žyniu, ir tuos, kurie Simijų pakeis.

Šaltiniai

1. Trevor R. Bryce. The Lycians – Volume I: The Lycians in Literary and Epigraphic Sources. Copenhagen: Museum Tusculanum Press, 1986.
2. Fortson B. Indo-European language and culture. An Introduction. – Padstow: Blackwell Publishing, 2004.