Lietuvos totoriai

Lietuvos totoriai – etninė grupė, gyvenanti Lietuvos Respublikoje ir istorinėse Lietuvos žemėse, laikoma viena seniausių jos tautinių mažumų.

Lietuvos totorių ekspozicija Trakų pilyje

Kilmė

Lietuvos totoriai yra tiurkų ir mongolų genčių palikuonys. Jų protėviai buvo išeiviai iš Aukso ir Didžiosios (Pavolgio) Ordų ir Krymo chanato. Lietuvos totoriai priklausė įvairioms grupėms, kalbėjo kipčiakų kalbų tarmėmis. Nors Lietuvos totoriai gyvena apsupti kitų tautų bei religijų ir gimtąją kalbą prarado 16 amžiuje, tačiau išlaikė savo etninę kultūrą, tautinį ir religinį identitetą,    

Dauguma Lietuvos totorių yra musulmonai sunitai. 1998 m. buvo atkurtas Lietuvos musulmonų dvasinis centras-muftijatas. Lietuvos totorių mečetės veikia Nemėžyje ir Keturiasdešimt totorių kaime, Raižiuose ir Kaune. Iš prieškaryje Lietuvoje buvusių šešių mečečių dvi buvo sunaikintos: Vinkšnupių Vilkaviškio rajone – Antrojo pasaulinio karo metu ir Vilniaus (Lukiškių) – sovietmečiu. Manoma, kad LDK įvairiais laikotarpiais buvo apie 60 Lietuvos totorių mečečių arba maldos namų.

Atvykimas į Lietuvos teritoriją

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Lenkijos-Lietuvos totoriai.

XIV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė apėmė didelę teritoriją, todėl jos žemės rytuose ribojosi su totorių valdomomis žemėmis. Tarp abiejų tautų vyko komunikacija. Totorių chanų pasiuntiniai lankydavosi tuometinėje sostinėje Trakuose. Pirmieji totoriai kaip sąjungininkai kovose su kryžiuočiais į LDK atvyko dar 1319–1320 m. valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui.

Pirmuosius totorius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurdino Vytautas Didysis, po 1397–1398 m. žygių į Dniepro ir Dono tarpupio stepes, surengtų drauge su chanu Tochtamyšu, siekusiu susigrąžinti valdžią Aukso ordoje. Tada totorių atsirado Trakuose ir jų apylinkėse. Seniausios gyvenvietės kūrėsi prie Vokės upės. Totoriai kartu su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu 1410 m. liepos 15 d. dalyvavo garsiajame Žalgirio mūšyje.

Po 1506 m. Klecko mūšio, kurį Krymo chanato totoriai pralaimėjo LDK kariuomenei, belaisviai buvo apgyvendinti Ostrogiškių, Radvilų ir kitų didikų privačiose valdose, miestuose ir kaimuose. XVII a. totorių gyvenviečių buvo Biržų kunigaikštystėje. Paskutinysis Didžiosios (Pavolgio) ordos chanas Šeich-Achmetas su nemaža palyda 20 metų gyveno LDK kaip diplomatinis įkaitas. 1527 m. jis buvo paleistas, bet LDK liko jo šeimos narių, tapusių kelių totorių kunigaikščių giminių pradininkais. Vilniaus priemiestyje Lukiškėse totoriai apsigyveno ne anksčiau kaip XVI a. viduryje.

Lietuvoje kilmingieji totoriai daugiausia gyveno bajorkaimiuose, viensėdžiuose. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausantys totoriai paveldėjimo teise iš jo gaudavo žemės. Totoriai turėjo atlikti karinę prievolę, taip pat ir papildomas prievoles (vežioti paštą, tiesti kelius, eiti sargybą). Totoriai, kaip ir bajorai, turėjo žemėvaldos teisę, bet neturėjo politinių teisių. Totoriai buvo atleisti nuo mokesčių, nes atliko karo tarnybos prievolę už duotą žemę. Tie, kurie nėjo karo tarnybos, mokėjo pagalvės mokestį, mokėjo ir kitus mokesčius, kai valstybei prireikdavo.  Už gerą tarnybą būdavo apdovanojami žeme ir dvarais.

Pagrindinė LDK totorių veikla buvo karyba ir diplomatinė tarnyba. Totorių bendruomenės teritorinis administracinis ir mokestinis vienetas buvo vėliava, vadovaujama ulono (kunigaikščio). Vėliavomis iš pradžių buvo vadinami ir  totorių kariniai daliniai, kurie vėliau įsiliejo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės priešakinę sargybą (sudarė totorių pulkus). Miestuose nekilmingi totoriai vertėsi daržininkyste, odų dirbimu, arklininkyste, vežėjavimu.

Savo teises totoriai išsaugojo ir po 1795 m., Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos. Įrodę bajorystę totoriai ėjo karo ir administracinę tarnybą, neįrodę – perėjo į vienkiemininkus, mokėjo pagalvės mokestį. Totoriai tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, iki 1803 m. joje buvo atskiras lietuvių ir totorių pulkas. Dalis totorių 1812 m. dalyvavo lietuvių Napoleono rėmimo kampanijoje, 1831 m.ir 1863 m. sukilimuose, rėmė lietuvių tautinį išsivaduojamąjį judėjimą. Nuo XVII a. pabaigos iki XX a. vidurio įvairiuose kariuomenėse – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės, Rusijos imperijos - tarnavo iki 50 generolų - Lietuvos totorių. Išlaikydami lojalumą kraštui, kuris tapo jiems antrąja Tėvyne, Lietuvos totoriai dalyvavo visuose be išimties LDK karuose, 1794, 1831 ir 1864 m. sukilimuose. Taip pat Lietuvos nepriklausomybės kovose 1918-1920 m. Aukštas Lietuvos totorius karininkas pulkininkas buvo vienas iš atgimstančios Lietuvos kariuomenės kūrėjų.

XX amžius

Bėgant laikui keitėsi Lietuvos totorių profesija. XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje tarp totorių atsirado gydytojų, mokslininkų, menininkų, laisvųjų profesijų atstovų. Kai kurie jų tapo plačiai žinomi pasaulyje.

XX amžiaus pradžioje pradėjo kurtis totorių tautinės organizacijos. 1909 m. Vilniuje susikūrė Lietuvos musulmonų bendrija, 1917–1923 m.  (pirma Petrograde, nuo 1921 m. – Vilniuje) veikė Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos totorių sąjunga. Lietuvos Respublikoje 1923–1936 m. veikė Kauno totorių draugija. Lenkijos okupuotoje Rytų Lietuvoje 1925–1940 m. veikęs Lenkijos totorių kultūros švietimo sąjungos skyrius leido mokslinę, grožinę ir religinę literatūrą, 1934–1939 m. Vilniuje – laikraštį „Życie tatarskie“, 1929–1940 m. Vilniuje veikė totorių tautinis muziejus, nuo 1931 – archyvas, nuo 1934 – Jaunimo ratelis.

1925 12 28 Vilniuje buvo įkurtas musulmonų religinis centras – muftijatas (muftijus J. Šinkevičius), 1936 m. įteisinta musulmonų konfesijos autokefalija. Totoriai turėjo atskirą karinį dalinį – totorių eskadroną (priklausė Vilniaus 13 ulonų pulkui).

Tarpukariu Lietuvos Respublikoje gyveno apie tūkstantis Lietuvos totorių. Apie dešimt tūkstančių šios bendruomenės narių tuo laikotarpiu gyveno už Lietuvos ribų – Lenkijoje ir Baltarusijoje.  Lietuvoje jie turėjo dvi parapijas su centrais Kaune ir Raižiuose. 1930 metais minint Žalgirio mūšio 520-ąsias metines laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune buvo atidaryta nauja mūrinė mečetė, kurios statybai ženklią paramą skyrė tuometinė Lietuvos Vyriausybė.

1939 m. pabaigoje Lietuvoje veikė Kauno, Raižių (Alytaus apskritis), Vinkšnupių (Vilkaviškio apskritis), Vilniaus Keturiasdešimt Totorių ir Nemėžio (abi Vilniaus apskrityje) musulmonų parapijos. 1940 06 15 SSRS okupavus Lietuvą, totorių organizacijos buvo uždarytos.

Šiandieninėje Lietuvoje

Raižių mečetė. Alytaus rajonas

1988 m. įsikūrė Lietuvos totorių kultūros atgimimo draugija. Jos tikslas buvo koordinuoti visuomeninį Lietuvos totorių gyvenimą, rūpintis maldos namų atstatymu, kultūros puoselėjimu. Dabar Lietuvoje veikia apie 20 Lietuvos totorių visuomeninių organizacijų (asociacijų).

1995 m. lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis pradėtas leisti laikraštis „Lietuvos totoriai“[5].

1996 m. įkurta Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga. Jos veikla apima Lietuvos totorių kultūros puoselėjimą, pažinimą ir sklaidą. Sąjunga organizuoja renginius, palaiko ryšius su valstybės institucijomis, savivaldos įstaigomis ir giminingomis Lietuvos totorių organizacijomis Lenkijoje ir Baltarusijoje, Krymo totorių Medžlisu (tautiniu parlamentu).

2009 m. įsteigtas Vytauto Didžiojo paminklo pastatymo fondas, kuris užsiima istorinės atminties įamžinimo ir paveldo išsaugojimo darbais. Lietuvoje veikia kelios Lietuvos totorių sekmadieninės mokyklos.

Lietuvos totorių folkloro atkūrimas prasidėjo 1997 m. įsikūrus pirmajam kolektyvui „Alije“. 2011 m. Vilniuje įkurtas Lietuvos totorių folkloro ansamblis „Ilsu“ („Tėvynė“), 2018 m. – folkloro kolektyvas „Efsane“ („Legenda“), kurie puoselėja ir visuomenei pristato tradicinę Lietuvos totorių ir kitų tiurkų tautų kultūrą.

Trakų istorijos muziejuje veikia Lietuvos totoriams skirta nuolatinė ekspozicija.

Kulinarinis paveldas

Lietuvos totoriai išlaikė savo kulinarinę tradiciją. Garsiausias jų patiekalas Lietuvoje ir už jos ribų yra sluoksniuotas pyragas su aguonų įdaru „Šimtalapis“. Taip pat plačiai žinomi Lietuvos totorių koldūnai su aviena ir jautiena, moliūgų pyragas su mėsa (anksčiau tradiciškai naudota žąsiena), apeiginiai apvalūs paplotėliai – džaima, saldumynas chalva.

Žymūs Lietuvos totoriai

•  – generolas leitenantas, Krymo Demokratinės Respublikos Ministras Pirmininkas, Azerbaidžano kariuomenės generalinio štabo viršininkas.
•  – pasaulinio garso politinės ekonomijos teoretikas, profesorius
• Broliai Olgierdas ir Leonas Kričinskiai – teisininkai.
•  – politologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, poetas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro buvęs generalinis direktorius.
• Romualdas Makaveckas – KTU docentas, Kauno šachmatų federacijos prezidentas.
• Tamara Bairašauskaitė – istorikė, Lietuvos istorijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja ir Vilniaus universiteto profesorė.
• Juozas Vilčinskas – Didžiosios Britanijos lietuvių bendruomenės pirmininkas.
• Albertas Chazbijavičius – profesionalus cirko artistas. Cirko studijos „Dzūkija“ vadovas.  

Nuorodos

1. Lietuvos totorių sakralinis paveldas: mečetės, Vilnius, 2010.
2. T. Bairašauskaitė, Lietuvos totoriai XIX amžiuje, Vilnius, 1996.
3. "Totoriai Lietuvoje". Bernardinai.lt 2007-08-06. Tikrinta 2020-12-20.
4. A. Jakubauskas, Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje, Vilnius, 2009.
5. https://www.bernardinai.lt/2007-08-06-totoriai-lietuvoje/
6. https://tmde.lrv.lt/lt/tautines-bendrijos/tautiniu-mazumu-organizacijos/totoriai 2021-08-16 iš Wayback Machine projekto.
7. http://genocid.lt/centras/lt/3219/a/
8. https://www.istorija.lt/mokslo-skyriai/xix-amziaus-istorijos/tamara-bairasauskaite/111