Lietuvos karalystė (1918)

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka . Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau . Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar .

Šis straipsnis apie XX a. valstybę. Apie XIII a. valstybę skaitykite straipsnyje Lietuvos karalystė.

Lietuvos karalystė (vok. Königreich Litauen) – trumpai gyvavusi konstitucinė monarchija, įkurta besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui. Lietuvos karalystė, kuri, pasibaigus karui Rytų fronte, turėjo tapti de facto Vokietijos valstybės vasale, tačiau de jure nominaliai – nepriklausoma Rytų Europos monarchija. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., tačiau negalėjo suformuoti vyriausybės, policijos ir kitų valstybinių institucijų dėl šalyje esančių vokiečių dalinių. Vokietijos imperija siūlė įvairius Lietuvos inkorporacijos į Prūsiją pasiūlymus. Lietuvos politikai priešinosi šiai idėjai vildamiesi išsaugoti šalies nepriklausomybę sukuriant atskirą konstitucinę monarchiją. 1918 m. birželio 4 d. jie balsavo dėl galimybės pasiūlyti Lietuvos sostą vokiečių tautybės Uracho kunigaikščiui Vilhelmui. Šis sutiko su pasiūlymu tų pačių metų liepą ir priėmė Mindaugo II vardą. Tačiau tapus aišku, kad kaizerinė Vokietija pralaimi Pirmąjį pasaulinį karą, Lietuvos Taryba 1918 m. lapkričio 2 d. suspendavo sprendimą pakviesti būsimą monarchą į Lietuvą taip galutinai užgesindami Mindaugo II karūnavimo, o kartu ir monarchijos šalyje viltis.

Lietuvos karalystė Königreich Litauen
Vokietijos imperijai pavaldi valstybė
←   1918 →   →   →
(Vėliava)
Location of Lietuvos karalystė 1918 m.
Sostinė	Vilnius
Kalbos	Lietuvių, lenkų, baltarusių, rusų
Valdymo forma	Konstitucinė monarchija
(Karalius)
1918	Mindaugas II
Parlamentas	Lietuvos Taryba
Era	Pirmasis pasaulinis karas
- Nepriklausomybės paskelbimas	1918 m. vasario 16 d.
- Monarchijos atsisakymas	1918 m. lapkričio 2 d.

Lietuvos karalystės administracinis žemėlapis (1918 m.)

Istorija

1917 m. gruodį, susirinkusi Lietuvos suvereniteto Taryba, vėliau – Valstybės Taryba, priėmė pirmąją Nepriklausomybės deklaraciją, kuri akcentavo „itin glaudžią Lietuvos ir Vokietijos valstybių sąjungą“. Vertinant tai, jog 1917 m. lapkritį absoliučią valdžią Rusijoje įgavę bolševikai ketino atkurti carinės imperijos ribas, Lietuvos gyventojai palankiai vertino pirmąją deklaraciją, tačiau A. Smetonai pranešus, jog realiai nepriklausoma Lietuva be Vokietijos globos yra neįsivaizduojama, pasitraukė dalis Tarybos narių.

Karaliaus rinkimai

Bolševikai, prisidengę „Didžiąja revoliucijos ir Taikos saule“, tvirtino, jog esą Lietuvoje veikia marionetinė kaizerinė valdžia su „apsimestine taryba“ priešakyje, todėl būtina „išvaduoti Lietuvą ir paskelbti naująją Tarybų valdžią“. Teigiama, kad Lietuvos Taryba laikėsi iš vokiečių administracijos malonės bei paramos, nes Lietuvos Tarybą atvirai subsidijavo ir rėmė Vokietija. Apie daugiau, kaip tris mėnesius, Lietuvos rinktinį valdovą Vilhelmą Urachą išrinko Lietuvos Taryba Mindaugo II vardu.

Respublika

1918 m. vasario 16-ąją, paskelbus antrąją Nepriklausomybės deklaraciją, vokiečius papiktino tai, kad antriniame variante nebebuvo iš viso užsiminta apie sąjungą su Vokietija, tačiau, vis dėlto, Berlynas buvo priverstas sutikti su šiomis sąlygomis dėl vis didėjančios vietinių gyventojų antipatijos, dėl nenoro tiesiogiai konfliktuoti su lietuviais bei Tarybų Rusijos ir Lenkijos pašonėje, ties Nemunu, įsikūrimo.

Išnašos

1. Maksimaitis (2005), p. 64.

Šaltiniai

• Maksimaitis, Mindaugas (2005). Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė). Vilnius: Justitia. ISBN .