Lietuvos darbo federacija

Lietuvos darbo federacija, įsteigta 1919 m., 1934–1942 m. Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga, LKDS – Lietuvos katalikiška profsąjunga ir politinė organizacija.

Istorija

Lietuvos darbo federaciją įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partija, stengdamasi centralizuoti darbininkų katalikiškų organizacijų veiklą ir atitraukti darbininkus nuo kairiųjų profsąjungų. Įsteigta 1919 m. rugsėjo 27-28 d. Kaune, Rotušės salėje įvykusiame Lietuvos krikščionių darbininkų atstovų suvažiavime. Darbo federacija vadovavosi LKDP programa. Skleidė tarp darbininkų tautiškumą ir religinę pasaulėžiūrą, propagavo įvairių visuomenės sluoksnių bendradarbiavimo idėją. Organizacijai galėjo priklausyti tik lietuvių darbininkai, bet 1922–1932 m. kaip federacijos skyrius veikė šv. Juozapo draugija lenkiškai kalbantiems darbininkams.

Lietuvos darbo federacija 1919–1926 m. aktyviai dalyvavo Seimo ir savivaldybių rinkimų kampanijose bei veikloje, jos nariai 1920–1926 m. Seime priklausė valdančiajam krikščionių demokratų blokui; socialinių ir demokratinių teisių pažadais siekė darbininkų paramos per rinkimus. Antrajame Seime darbo federacija sudarė atskirą 12 narių frakciją.

Rūpinosi darbininkų socialine globa ir savišalpa, turėjo savišalpos kasų, poilsio namų. Po 1926 m. Gruodžio septynioliktosios perversmo federacija kartais kritikuodavo vyriausybę, kad ši menkai rūpinasi darbininkų reikalais, bet į opoziciją tautininkams neperėjo. Net 1927 m. balandžio mėn. tautininkams išstūmus iš vyriausybės krikščionis demokratus, Lietuvos darbo federacijos vadovybė protesto nepareiškė. 1932 m. kovo mėn. įvykusiame suvažiavime buvo paskelbta, kad organizacija susiaurina veiklą – atsisako politinių reikalavimų, ateityje rūpinsis tik kultūros reikalais. Lietuvos darbo federacija pradėjo irti, todėl 1934 m. persitvarkė į LKDS. 1940 m. organizacija turėjo daugiau kaip 8000 narių, 60 skyrių, 15 jaunųjų darbininkų grandžių, 18 skaityklų, 12 taupomųjų savišalpos kasų, 8 sporto aikšteles, 18 sporto komandų. 1919–1940 m. leido laikraštį „Darbininkas“.

1940 m. TSRS okupavus Lietuvą veikė nelegaliai. 1942 m. sugrąžintas Lietuvos darbo federacijos pavadinimas. Nuo 1943 m. įėjo į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą. Nuo 1944 m. veikė emigracijoje. 1948 m. susikūrus Lietuvos darbo federacijos centro komitetui suskilo, Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete nuo 1952 m. jai atstovavo atsiskyrusi organizacijos dalis.

Atkūrimas

1991 m. gruodžio 28 d. Lietuvos darbo federacija atkurta Lietuvoje kaip 1919–1940 m. veikusios organizacijos tradicijas tęsianti krikščioniška profsąjunga. 1995 m. susivienijo su , 1997 m. – su Lietuvos regioninių profesinių sąjungų susivienijimu. 2003 m. įkurta Lietuvos darbo federacijos Jaunimo organizacija. Nuo 1996 m. Pasaulio darbo konfederacijos tikroji narė. 2003 m. Lietuvos darbo federacija turėjo – 20 000 narių. Nuo 1998 m. leidžia periodinį leidinį „LDF Valdybos žinios“.

Pirmininkai

• Pranas Viktoras Raulinaitis – 1919 m.
• Antanas Matulaitis – 1920 m.
• Pranas Radzevičius – 1922 m.
• Kazys Ambrozaitis – 1923–1932 m.
• Pranas Dielininkaitis – nuo 1932 m. ir LKDS pirmininkas 1934–1940 m.
• Kazimieras Kuzminskas – 1995–2004 m.
•  – 2004–2011 m.
•  – nuo 2011 m.

Šaltiniai

1. . Lietuvos darbo federacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 206 psl.

Nuorodos

• Lietuvos darbo federacija