Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždas

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždas, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės iždas, (lenk. skarb państwowy), Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro iždas lenk. skarb nadworny), Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės krašto iždas, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemės iždas – pagrindinė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės mokesčių, rinkliavų ir kitų valstybės surinkimo bei išlaidų kontrolės institucija.

Istorija

XIII a. - XIV a. buvo bendras Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės iždas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro iždas, sudaromas iš reguliarių rinkliavų, rinktų iš valstybės ir lauko bendruomenių. Seniausias natūrinis mokestis buvo duoklė, iš gyventojų renkama medumi, vašku, žvėrių ir gyvulių kailiais. Rinkliavos natūra, mezliava ir buvo surenkamos per iždo pasėdžius.

Piniginis mokestis karo reikalams buvo sidabrinė. XV a. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas įvedė 5 grašių sidabrinę nuo 2 jaučių, vėliau ji didėjo. Iždo pajamas taip pat sudarė muitai, žydų mokamas pagalvės mokestis, gėralų mokestis, prekybos mišku ir miško prekėmis monopolis, pinigų kalyba. 1514-1529 m. prievolės pakeistos mokesčiais.

Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1527 m. pertvarkė Žemaitijos valdinių prievoles ir valdovo valsčių valstiečiams vietoj pasėdžių, natūra duotų rinkliavų, nustatė piniginį mokestį sau ir valstybei nuo žagrės. 1527-1535 m. jis įvestas visiems Žemaitijos valstiečiams. Pagal 1529 m. išleistus naujus nuostatus Aukštaitijos dvarų valdytojams, mezliavą imta rinkti nebe natūra, o pinigais. Už telyčią buvo nustatytas 30 grašių, už paršą – 20, už aviną – 4, už gaidį ir 10 kiaušinių – 1 grašio mokestis. Be to, buvo renkama ir dėkla (rugiai ir avižos). Mokesčių nemokėjo bažnytiniai dvarai, atleisti nuo mokesčių Aukštaitijos krikšto metu 1387 m. ir bajorai. 1434 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis paskelbė privilegiją, kuria bajorų ir kunigaikščių valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių (dėklos) didžiajam kunigaikščiui. 1447 m. Kazimiero privilegija bajorų ir miestiečių valstiečiai atleisti nuo mezliavos ir sidabrinės bei kai kurių valstybės darbų. Palikta , pastovis didžiajam kunigaikščiui arba jo pasiuntiniams, tiltų taisymas ir naujų statymas, senų pilių taisymas. Bajorų valstiečiams tai 1588 m. panaikino III Lietuvos Statutas.

Bajorų bei dvasininkų valstiečiai ir miestiečiai mokesčius valstybei privalėjo mokėti tik bajorų Seimo sutikimu. 1559 m. Seime Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas atleido Lietuvos bajorus nuo muitų išvežant savo medieną, grūdus, 1566 m. II Lietuvos Statutas – ir nuo vidaus muitų. III Statutas jiems leido be muitų savo reikalams įsivežti prekių. Ypač daug lėšų reikėjo XV a. pab.- XVI a. vis atsinaujinančiam Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gynybiniam karui su Rusija. 1590 m. įvesta kvarta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės reikalams, kurią nuo 1633 m. pradėta imti kasmet. Karalienė Bona Sforca reikalavo daugiau lėšų rūmams Vilniuje išlaikyti. Mokesčiai ir iždo įplaukos didėjo. Pradėta šaukti bajorų seimelius, prašyta jų sutikimo apsidėti mokesčiais. Mokesčius imta rinkti griežčiau. 1789 m. įvestas papildomas aukos mokestis kariuomenei.

Mokesčių sistema

Mokesčių įplaukoms apskaičiuoti nuo 1507 m. pradėta surašinėti prievolinius vienetus – dūmus. Valdovo nurodymu visi mokesčiai ir pajamos Žemaitijoje surašytos 1537–1538 m., kitur nuo XVI a. vidurio vykdant Valakų reformą. Po 1569 m. Liublino unijos nusistojo nuolatinių ir nepaprastųjų mokesčių iždui papildyti sistema. Kai karo reikalams nebeužtekdavo reguliariųjų pajamų, didysis kunigaikštis kreipdavosi paramos į turtingiausių piliečių sluoksnius, t. p. į nuo mokesčių atleistus bajorus. Jų sutikimo buvo prašoma Seime. Taip greta Lietuvos didžiojo kunigaikščio iždo susidarė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždas. Abu iždai visiškai atskirti 1588-1589 m. Visi valstybės dvarai, išskyrus dvaro ekonomijas, pavadinti seniūnijomis buvo palikti valstybės aparatui išlaikyti.

Iždo institucijos

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždą tvarkė žemės, krašto arba Lietuvos didysis iždininkas. Mokesčiams išieškoti 1613 m. įsteigtas (veikė iki 1764 m.) Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždas ir po Liublino unijos išliko savarankiškas, buvo laikomas daugiausia Vilniaus pilyje. Nuo 1764 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos iždus tvarkė bendra Abiejų Tautų Respublikos ir . Valstybių kasos liko atskiros. Gresiant Rusijos įsiveržimo pavojui 1792 m. gegužės mėn. kasa ir visos brangenybės iš Vilniaus buvo išvežtos į Varšuvą, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kasa sujungta su Lenkijos kasa. Tačiau Targovicos konfederatai 1792 m. rugsėjo mėn. kasą grąžino į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, į Gardiną. Per Abiejų Tautų Respublikos III padalijimą 1795 Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždo pajamas pasisavino Rusija ir Prūsija.

Pajamos ir išlaidos

Iždo įplaukos XVI a. 2-7 dešimtmetyje (lietuviškų grašių kapomis)

Metai	Metinės įplaukos
1511 m. (už 8 mėn.)	10 261
1514 m. (už 2 m. ir 5 mėn.)	46 436
1516 m. (už 2 m. ir 3 mėn.)	11 401
1531-1535 m.	16 543
1561 m. II pusė	111434
1562 m.	228 723
1563 m.	230 697
1564 m.	138 219
1565 m.	173 095
1566 m. (iki balandžio 4 d.)	105 036

Iždo pajamos ir išlaidos XVII a. - XVIII a. (auksinais)

Metai	Pajamos	Išlaidos
1600 m. kovo - 1603 m. vasario mėn.	533 630	531 899
1603 m. kovo - 1605 m. sausio mėn.	120 999	124 231
1605 m. kovo - 1606 m. kovo mėn.	127 770	127 770
1628 m. liepos - 1629 m. sausio mėn.	556 536	549 076
1631 m. kovo - 1632 m. kovo mėn.	531 817	517 313
1647-1648 m.	455 011	405 200
1649-1650 m. sausio mėn.	1 414 925	731 104
1788 m. rugsėjo - 1790 m. rugsėjo mėn.	24 411 115	13 087 042*

*tik kariuomenei ir ginkluotei

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždo išlaidų didžiausia dalis buvo skiriama kariuomenei išlaikyti ir ginkluotei. 1600-1632 m. iš 11 mln. 481 000 auksinų pajamų karui Livonijoje išleista 58,2 %. Kai kada karo reikalams buvo skiriama dar didesnė dalis išlaidų, pav. 1649 m. iš 731 000 auksinų pajamų net 93 %. Mažesnė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždo išlaidų dalis teko kunigaikštystės pasiuntinybėms į užsienį bei užsienio pasiuntiniams priimti, paštui, žygūnams, pinigų vežėjams ir apsaugai, iždo pareigūnams, Iždo tribunolo deputatams atlyginti.

Šaltiniai

1. Antanas Tyla. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės iždas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 650 psl.