Lenkijos Lietuvos valstybinė sienaSiena žemėlapyjeValstybėsLietuva LenkijaIlgis104 kmĮkurta1920 m iki 1945 m ir nuo 1991

Lenkijos–Lietuvos valstybinė siena
Siena žemėlapyje
Valstybės	Lietuva Lenkija
Ilgis	104 km
Įkurta	1920 m. (iki 1945 m.) ir nuo 1991 m. rugsėjo 6 d.

Vikiteka: Lenkijos–Lietuvos valstybinė siena – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Lietuvos-Lenkijos valstybinė siena – valstybės siena tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos. Oficialiai sienos linija pradėjo veikti nuo 1991 m. rugsėjo 6 d.

Sienos linija

Valstybės siena prasidedanti Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos trijų valstybių sienų sankirtoje eina Seinos upe į šiaurę, į rytus nuo Berzyko kaimo, eina pro Galadusio ežerą, toliau eina į šiaurės rytus, kur kerta Šešupės upę ir galiausiai netoli Vižainio kaimo pasiekia Lietuvos, Rusijos (Karaliaučiaus krašto) ir Lenkijos trijų valstybių sankirtą.

Lenkijos pusėje esantis geopolitiškai svarbus ruožas dar vadinamas Suvalkų koridoriumi.

Istorija

1919 m. gruodį Antantės valstybių siūlyta Lenkijai rytinė siena vadinama Kerzono linija

Ši sienos linija susiformavo po I pasaulinio karo, 1919 m. liepos 26 d., kai prancūzų maršalas Paryžiuje, Versalio sutarties konferencijos metu, spaudžiamas Lenkijos delegacijos atstovų ir neatsižvelgdamas į krašto tautinę gyventojų sudetį nubrėžė vadinamąją Fošo liniją, kuri paliko didelę dalį lietuvių daugumos gyvenamų plotų ir etnografinių žemių Lenkijos teritorijoje. 1919 m. gruodžio mėnesį buvo nubrėžta Kerzono linija, kuri buvo sąlyginė linija, rekomenduota Antantės Aukščiausios tarybos kaip rytinė Lenkijos siena. Ši linija paliko Lietuvai beveik visas jos etnografines žemes, išskyrus pietrytinę Suvalkijos dalį. 1920 m. liepos 10 d. matydamas, kad nesėkmingai vystosi Lenkijos-sovietų karas, reikalaujant Antantės atstovams, Lenkijos ministras pirmininkas Grabskis pasirašė protokolą įsipareigodamas Antantei nedelsiant perleisti Lietuvai Vilnių ir jo apylinkes pagal 1919 m. gruodžio 8 d. nustatytą demarkacinę liniją (Kerzono liniją). Lenkai sutiko su tokia linija tikėdamiesi gauti labai reikalingą Vakarų valstybių palaikymą.

1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartis, kuria buvo pripažintas Lietuvos suverenitetas ir visiškas atsiskyrimas nuo Rusijos su sostine Vilniumi bei rytinėmis etninėmis žemėmis į kurias įėjo ir Gardinas. Siena buvo nustatyta, pradedant Dauguvos upe per Malodečną iki Bebro upės už Gardino. Taip pat nuspręsta kad valstybės sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatymas, tai jų abiejų reikalas. Prėjus trims dienoms po sutarties pasirašymo – liepos 15 d. Lietuvos kariuomenė įžygiavo į Vilnių, kurį jau buvo apleidusi eilinį kartą ten įsibrovusi Lenkijos kariuomenė. Ji, beje, vykdė Antantės valstybių sprendimą iki liepos 10 d. grąžinti Vilnių ir rytines žemes Lietuvai, atsitraukiant už Kerzono linijos. Lietuvių daliniai Vilniuje rado Raudonąją armiją, kuri pasikeitus karo sėkmei vijosi lenkus. Diplomatiniais kanalais buvo susitarta, kad Raudonoji armija trimis etapais perleis Vilniaus kraštą. 1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas ratifikavo Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį, tačiau per keletą sunkių tik ką po 200 okupacijos metų atgavusiai valstybingumą Lietuvai nepavyko įsitvirtinti Rytų Lietuvoje ne tik de jure, bet ir de facto. Vilniuje tebuvo trys Lietuvos kariuomenės batalionai. Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė tik rugpjūčio 26 d., kada Lenkija savo ruožtu perėjo į kontrpuolimą prieš Raudonąją armiją. Tą pačią rugpjūčio 26 d. į Kauną atvyko lenkų derybininkų delegacija. Lietuva ir Lenkija ėmėsi sunkių derybų dėl Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių. Deryboms nesisekant, prasidėjo susidūrimai tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių Suvalkijoje, kai lenkai įvykdė Seinų sukilimą, kurio metu užpuolė Lietuvos kariuomenės dalinius ir valdžios atstovus Suvalkų ir Seinų miestų apylinkėse. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos, atvykusios į susidūrimų vietą spaudimu, nutrūkusios derybos buvo vėl atnaujintos ir baigėsi Suvalkų sutartimi.

Lietuvos ir Lenkijos demarkacinės linijos trapukariu

1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose Lietuvos ir Lenkijos įgaliotosios delegacijos pasirašė Suvalkų sutartį, kuri turėjo įsigalioti spalio 10 d. Šia sutartimi nustatyta demarkacijos linija, kuria didelė dalis Vilniaus krašto pripažinta Lietuvai, taip pat susitarta dėl karo veiksmų nutraukimo, numatyta apsikeitimo karo belaisviais tvarka. Paties Vilniaus miesto priklausomybės klausimas sutartyje nebuvo sprendžiamas. Sutartimi Vilniaus krašto dalis į pietus nuo Varėnos – Eišiškių linijos (taip pat ir Varėnos geležinkelio stotis) atiteko Lenkijai. Lenkija įsipareigojo per Varėną praleisti iš Alytaus į Vilnių vykstančius Lietuvos traukinius. Demarkacijos linija nustatyta tik iki Bastūnų, nuo Bastūnų geležinkelio stoties tolimesnis demarkacijos linijos pravedimas turėjo būti sprendžiamas išstūmus Raudonąją armiją. Lenkijai atitekus Varėnos geležinkelio stočiai, Lietuva nebegalėjo atsiųsti greito pastiprinimo į Vilnių iš Suvalkų fronto. Lenkija sutartį pasirašė tik dėl didelio Tautų Sąjungos spaudimo. Tiesioginiu J. Pilsudskio nurodymu 1920 m. spalio 9 d., karinį išsilavinimą gavęs carinės Rusijos armijoje Liucjanas Želigovskis su lenkų karių rinktine, grubiai paminant tarptautinę teisę, imitavęs Vilniaus krašto gyventojų maištą, apėjęs demarkacinę liniją, staigiu puolimu užėmė Vilnių, kuriame tebuvo trys Lietuvos kariuomenės batalionai. Po šio užgrobimo lenkai įkurė vadinamąją Vidurio Lietuvos valstybę. Jauna Lietuvos valstybė tarp abiejų sutarčių pasirašymo 'de facto' nesugebėjo įsitvirtinti Vilniaus krašte, tačiau sustabdė Želigovskio „maištininkų“ veržimąsi į Lietuvą, Lietuvos kariuomenei laimėjus kautynes prie Giedraičių ir Širvintų. Tolesnius karo veiksmus sustabdė Tautų Sąjunga, įtikinusi, kad konfliktą reikia spręsti derybomis. Tačiau jos Vilniaus problemos neišsprendė. 1922 m. Vidurio Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo. Iki tada ten vyko polonizacijos – priverstinio lenkinimo procesai.

Šis dabartinės sienos ruožas buvo tose pačiose ribose kaip ir tarpukario laikotarpiu 1920 m. – 1939 m. Sienos ilgis buvo 541 km. Ši sienos ruožo dalis nuo Seinos upės iki netoli Vižainio esančios vietovės 1945–1991 m. buvo ir Lietuvos TSR-komunistinės Lenkijos siena. 1991 m. sienos kontrolės punktai tapo TSRS pajėgų antpuolių taikiniu.

Lietuvos ir Lenkijos siena tarpukariu
1920-1922 m. egzistavusi Vidurio Lietuva
Lietuva tarpukariu
Lietuvos etnografiniai regionai

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

A. Šapoka. Lietuvos istorija.
Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija. // „Vyriausybės žinios“, 1920-11-30, nr. 53, psl. 1–11.

Nuorodos

Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties žemėlapiai 1 d. (rus.);
Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties žemėlapiai 2 d. (rus.);
Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties priedas (liet.), (rus.);
Suvalkų sutarties tekstas (liet.), (len.).