Lietuvių žemių konfederacija

Lietuvių žemių konfederacija – lietuvių genčių ikivalstybinio laikotarpio politinis junginys, gyvavęs XII a. pab. – XIII a. ketvirtame dešimtmetyje. Iš Lietuvių žemių konfederacijos susidarė Lietuvos valstybė.

Baltų gentys apie 1200 m. (Marija Gimbutienė)

Lietuvos valstybės plėtra XIII a. - XV a.

Susidarymo prielaidos

Lietuvių žemių konfederacijos susidarymą lėmė tai, kad gentinė diduomenė virto žemių valdovais – kunigais, besiremiančiais pastoviomis kariuomenėmis. Šiems virtus kunigaikščiais ir stiprėjant kunigaikščių valdžiai, jų galingiausieji įtvirtino savo hegemoniją ir virto vyresniaisiais kunigaikščiais; jų valdos tapo kunigaikštystėmis. Jų vadovaujamai žemių sąjungai priklausė visa lietuvių etninės bendrijos teritorija, jiems buvo pavaldūs visi ar didžioji dauguma lietuvių genčių kunigaikščių.

Lietuvių žemių konfederacija stiprėjo palankiomis aplinkybėmis: Lietuvos kaimynai buvo silpni, slavų kunigaikštystės susiskaldžiusios, lietuvių kunigaikščiai su savo kariaunomis jas puldinėjo, o tai stiprino vyresniųjų kunigaikščių valdžią. Lietuvių žemių konfederacijos branduolys buvo Lietuvos ir galbūt Pietų Nalšios žemės.

Konfederacija

Žemaičių kunigaikštis Vykintas

Vyresniųjų kunigaikščių buvo keli, iki XIII a. antrojo dešimtmečio vidurio labiausiai pasireiškė Dangerutis ir Stekšys. Jiems XIII a. pr. žuvus kovose su Livonijos vokiečiais aukščiausią valdžią įgijo 5 vyresnieji kunigaikščiai iš trijų šeimų: Živinbudas, Daujotas su Viligaila ir Dausprungas su Mindaugu. Jų vadovaujamai lietuvių žemių konfederacijai priklausė šios žemės su jų kunigaikščiais: Šiaurės Žemaitijoje – , Laukuva ir Tverai (valdė kunigaikštis Vykintas), Pietų Žemaitijoje – Ariogala, Betygala, Raseiniai (kunigaikštis Erdvilas), Rytų Žemaitijoje – Šiauliai (Saulė; kunigaikščiai Bulaičiai), Aukštaitijoje – Upytė (kunigaikščiai Ruškaičiai), Deltuva (kunigaikščiai Bikšys, Buteikis, Juodikis, Ligeikis). Šie Lietuvių žemių konfederacijos kunigaikščiai ir vyresnieji kunigaikščiai 1219 m. sudarė Lietuvos-Voluinės sutartį – tai žinių apie Lietuvių žemių konfederaciją pagrindinis šaltinis; iš jos sužinome, kad Lietuvių žemių konfederacija gyvavo, sužinome kunigaikščių vardus.

Konfederacijai veikiausiai priklausė ir Neries XIII a. vidurio didysis kunigaikštis Parbus, Rytų Nalšios kunigaikštis Bunys, Šiaurės Nalšios nežinomo vardo kunigaikštis, Mindaugo sesers vyras ir kunigaikščio Lengvenio tėvas, taip pat XIII a. vidurio kunigaikščiai Gerdenis, Daumantas, Karšuvos žemės kunigaikščiai. Kartais, pvz., 1207 m. vyresnieji kunigaikščiai kovai su priešu sutelkdavo visą Lietuvių žemių konfederacijos kariuomenę, bet dažniausiai žemės kariaudavo pavieniui – 1208 m. – Upytė, 1229 m. – Nalšia, 1236 m. Šiaulių, arba Saulės mūšyje Vykintas su Bulaičiais.

Nuoseklios koordinuotos politikos Lietuvių žemių konfederacija dar neturėjo. Tuo naudodamiesi Livonijos vokiečiai įsitvirtino Padauguvyje. Prieš 1235 m. mirus Dausprungui, šeimai ėmęs vadovauti Mindaugas susidorojo su galingaisiais politiniais konkurentais, veikiausiai su Živinbudu, Daujotu, Viligaila arba jų įpėdiniais, Lietuvių žemių konfederaciją pavertė Lietuvos valstybe ir pats 1235–1244 m. iškilo į Didžiuosius kunigaikščius.

Literatūra

• Vladimiras Pašuta. Lietuvos valstybės susidarymas, Vilnius, Mintis, 1971 m.
• Edvardas Gudavičius. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje, Vilnius, 1989 m.
• Edvardas Gudavičius. Mindaugas, Vilnius: Žara, 1998 m.

Šaltiniai

1. Edvardas Gudavičius. Lietuvių žemių konfederacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 193 psl.