Libano geografija

Libano geografija – Libano, Artimųjų Rytų valstybės Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje geografinė apžvalga.

Libanas

Libano topografija

Geografinė padėtis

Libanas pietuose ribojasi su Izraeliu (sienos ilgis 79 km), šiaurėje ir rytuose - su Sirija (sienos ilgis 375 km), vakaruose prieina prie Viduržemio jūra (kranto linijos ilgis 225 km). Šalies ilgis šiaurės – pietų kryptimi – 225 km. Plotas 10 452 km². 4,1 mln. gyventojų (2010 m.). Jūros šelfas 22,2 km.

Sostinė – Beirutas (1,99 mln. gyventojų, 2008 m.). Libanas suskirstytas į 6 muchafazas.

Geologija

Libano kraštovaizdis

Viduržemio jūros krantas į šiaurę nuo Beiruto – aukštas ir status, į pietus – plokščias ir smėlėtas. Libano vakaruose yra Libano kalnai (Libano aukščiausia viršūnė – Kurnat as Sauda, 3088 m), rytuose – Antilibano kalnų dalis (didžiausias aukštis 2814 m, Hermono kalnas), tarp jų – gilus tarpukalnių , 8–14 m pločio grabenas – Rytų Afrikos lūžių zonos dalis.

Kalnai daugiausia susidarę iš klinties ir smiltainio. Pajūriu tęsiasi siauras 5–20 km pločio lygumos ruožas. Vyrauja, daugiausia Libano kalnuose, karstinės reljefo formos ir urvai.

Klimatas

Klimatas subtropinis . Viduržemio jūros pakrantėje sausio vidutinė temperatūra 11–17 °C, rugpjūčio (karščiausias mėnuo) – 23–32 °C. Kalnuose vertikalusis zoniškumas. Libano kalnuose per metus iškrinta daugiau kaip 1250 mm, pajūryje – 700–900 mm, Bekaa tarpukalnių slėnyje – 585 mm kritulių. Daugiausia kritulių iškrinta gruodį – vasarį.

Vandenys

Vandenys užima 170 km² šalies ploto. Upės priklauso Viduržemio jūros baseinui, daugelis vasarą išdžiūsta. Bekaa slėniu teka svarbiausios Libano upės – al Asi (teka į šiaurę) ir al Litani (į pietus). Daugumos upių vanduo naudojamas drėkinimui.

Gamta

Dirvožemiai daugiausia kalciažemiai, upių slėniuose – verstžemiai. Libano natūrali gamta labai pakitusi dėl intensyvaus miškų kirtimo ir dirvožemio erozijos. Miškai užima – 3,5% Libano teritorijos. Libano kalnų vakarų šlaituose auga krūmynai, vietomis pušynai ir kiparisai, didesnių kedrų miškų išlikę tik aukštikalnėse. Bekaa slėnyje – kserofitinė augalija (dygūs krūmai, stepės).

Iš žinduolių veisiasi šakalai, hienos, gazelės, ežiai, kirstukai, šikšnosparniai, iš graužikų – pelės, voverės, iš paukščių – strazdai, lakštingalos, kurapkos, karveliai, grifai. Gausu roplių (driežai, gyvatės, vėžliai) ir varliagyvių ().

Yra Libano kedrų rezervatas šalies šiaurėje.

Šaltiniai

1. Libanas . Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 85 psl.