Libano falanga

Libano falanga (arab. الكتائب اللبنانية, Al-Kata’ib al-Lubnanijja) – Libano konservatyvios ir nacionalistinės orientacijos politinė partija. Tikslas – ginti krikščionių, pirmiausia maronitų, interesus ir stiprinti jų įtaką.

Istorija

Įkurta 1936 m. ir kitų iniciatyva pagal Europos fašistinių partijų modelį, perėmė jų organizacinę struktūrą. Kovojo dėl šalies nepriklausomybės. Libano falangos nariai laiko save finikiečiais (viena seniausių Libano tautų). Nepritaria palestiniečių buvimui Libane, nes tai kelia grėsmę krašto nacionalinei ir religinei sudėčiai, t. p. arabų kraštų sąjungai. Per (1975–1990 m.) tapo svarbiausia krikščionių karine jėga; vadovavo krikščioniškų partijų susivienijimui „“.

1982 m. birželio mėn. Izraeliui okupavus Pietų Libaną (P. Žmajelio sūnus), jo remiamas, 1982 m. rugpjūčio mėn. buvo išrinktas Libano prezidentu. 1982 m. rugsėjo 14 d. jį nužudžius, prezidentu tapo jo brolis . 1982 m. naktį iš rugsėjo 16 į 17 d. Libano falangos daliniai, ieškodami teroristų, įsiveržė į pabėgėlių stovyklas ir išžudė nuo 700 iki 3500 žmonių, daugiausia palestiniečių.

Devinto dešimtmečio antroje pusėje dėl vidaus nesutarimų ir Sirijos veiksmų Libano falanga pradėjo silpnėti; suskilo į keletą frakcijų. 2006 m. lapkričio mėn., manoma, Sirijos agentų, nužudytas vienas įtakingiausių Libano falangos veikėjų , Libano pramonės ministras, A. Žmajelio sūnus.

Pirmininkas K. Pakraduni (nuo 2001 m.). Apie 100 000 narių (2001 m.).

Šaltiniai

1. Libano falanga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 92 psl.