Lenkijos emigracinė vyriausybė

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Lenkijos emigracinė vyriausybė, oficialiai žinoma kaip Lenkijos Respublikos emigracinė vyriausybė (lenk. Rząd Rzeczypospolitej Polskiej na uchodźstwie) – buvo suformuota po 1939 m. rugsėjo mėn. įsiveržimo į Lenkiją, per kurį Lenkiją okupavo Trečiasis Reichas ir Tarybų Sąjunga, metu. Nepaisant okupacijos, emigracinė vyriausybė turėjo didelę įtaką Lenkijoje, jai buvo pavaldi , lenkų kariuomenės daliniai Vakaruose ir Lenkijoje veikusi Armija Krajova bei po karo veikęs antisovietinis pasipriešinimas „“.

Rząd Rzeczypospolitej Polskiej na uchodźstwie Lenkijos Respublikos Emigracinė Vyriausybė
Emigracinė vyriausybė
← 1939 – 1990 →
Vėliava Herbas
Himnas Mazurek Dąbrowskiego "Danbrovskio mazurka"
Sostinė	Nenurodyta
Sostinė tremtyje	Paryžius (1939–1940) Anžė (1940) Londonas (1940–1990)
Kalbos	lenkų
Valdymo forma	Respublika
Prezidentas
1939–1947 m.	(pirmas)
1989–1990	Ryszard Kaczorowski (paskutinis)
Era	Antrasis pasaulinis karas / Šaltasis karas
- Įsiveržimas į Lenkiją	1939 m. rugsėjo 1 d. d.
- Žlunga komunizmas	1990 m. gruodžio 22 d.

Nors po Antrojo pasaulinio karo pabaigos nebeturėjo plataus pripažinimo ir veiksmingos valdžios, vyriausybė liko Lenkijos Liaudies respublikos opozicija ir egzistavo iki Lenkijos komunistinio režimo pabaigos 1990 m., kai emigracinė vyriausybė oficialiai perdavė savo įgaliojimus naujai vyriausybei.

Emigracinė vyriausybė nuo 1939 iki 1940 m. buvo įsikūrusi Prancūzijoje, pirmiausiai Paryžiuje, po to Anžėje. 1940 m., po mūšio dėl Prancūzijos, vyriausybė persikėlė į Londoną ir liko ten iki 1990 m.

Istorija

Władysław Sikorski – emigracinės vyriausybės premjerministras

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolus Vokietijai, o rugsėjo 17 d. – Tarybų Sąjungai, Lenkijos valdžia buvo priversta bėgti iš šalies, kad išvengtų vokiečių nelaisvės ir priverstinės kapituliacijos Vokietijai. 1939 m. rugsėjo 17 d. Lenkijos Respublikos prezidentas Ignacy Mościcki, kuris tuo metu buvo mažame Kosów miestelyje prie Lenkijos pietinės sienos, pasirašė dekretą, kuriuo Senato spykerį paskyrė savo teisių perėmėju. Tai buvo numatyta Lenkijos Respublikos Konstitucijoje karo atveju. W.Raczkiewicz, kuris tuo metu buvo Paryžiuje, prisiekė Lenkijos ambasadoje ir tapo Lenkijos Respublikos prezidentu. Tuomet jis paskyrė generolą premjerministru ir Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadu.

Naktį iš rugsėjo 17 į 18 d. Lenkijos Respublikos prezidentas ir ginkluotųjų pajėgų vadas perėjo Lenkijos- Rumunijos sieną Kutuose, tikėdamiesi pagal V Hagos konvenciją ir 1921 m. sąjungos sutartį su Rumunija išvykti į Prancūziją (pranc. droite de passage). Rumunija juos praleisti atsisakė ir internavo.

Didžioji dalis Lenkijos karinių jūrų pajėgų pasitraukė į Jungtinę Karalystę iki 1939 m. rugsėjo 1 d., dešimtys tūkstančių lenkų karių ir pilotų per Vengriją ir Rumuniją bei Baltijos jūrą pasitraukė į Prancūziją ir prancūzų Sirijos mandatinę teritoriją. Vėliau daug lenkų karių dalyvavo sąjungininkų karinėse operacijose: (Narvike), Mūšyje dėl Prancūzijos, Britanijos mūšyje, , Šiaurės Afrikoje (ypač Tobruke), Italijoje ( ir Ankonoje), Nyderlanduose, Vilhelmshavene ir kitur kartu su sąjungininkais. Iki Sovietų Sąjungos įsitraukimo į karą Lenkijos pajėgos buvo trečios pagal dydį tarp sąjungininkų.