Leidėjas

Leidyba – veikla, kurios dėka informacija, literatūra, muzika, programinė įranga ir kitas turinys tampa prieinami visuomenei, jį pardavus arba išplatinus nemokamai. Tradiciškai šis terminas reiškia spausdintų darbų, tokių kaip knygos, laikraščiai ir žurnalai, platinimą. Atsiradus skaitmeninėms informacinėms sistemoms, sritis išsiplėtė įtraukiant elektroninę leidybą, pvz., el. knygas, internetines svetaines, tinklaraščius, vaizdo žaidimų leidybą ir panašiai.

Detalė iš Friedricho Reicherto paveikslo „Pirmasis Gutenbergo atspaudas“, 1871 m.

Leidybos verslas gali kurti privačias ar viešąsias gėrybes, vykdomas kaip komercinė, viešoji, socialinė ar bendruomenės veikla. Komercinės leidybos pramonė sudaryta iš didelių tarptautinių konglomeratų, tokių kaip „“, „Pearson“ ir „“, ir tūkstančių mažų nepriklausomų leidyklų. Leidybą turi daugybę įvairių šakų pavyzdžiui: ir leidyba, mažmeninė ir didmeninė prekyba leidiniais, edukacinė, akademinė ir mokslinė leidyba. Leidėjai taip pat gali būti valstybinės institucijos, pilietinė visuomenė, privačios įmonės, kurios platina leidinius įvairiais tikslais: administraciniais ir įstatyminiais, verslo ir naujų mokslinių atradimų sklaidai, viešo intereso populiarinimui. Tokie leidiniai dažniausiai būna metinės ataskaitos, tyrimų ataskaitos, rinkos tyrimai, veiklos krypties instrukcijos, techninės ataskaitos, įstatymai, moksliniai straipsniai ir t. t.

Istorija

Leidybos atsiradimas, kaip šiandien manoma, priklausė nuo trijų pagrindinių išradimų – rašymo, popieriaus ir spausdinimo – ir vieno esminio socialinio veiksnio – raštingumo sklaidos. Iki rašto atsiradimo informacija galėjo sklisti tik iš lūpų į lūpas, tačiau tik atradus raštą svarbiausi įvykiai ir dokumentai galėjo būti užfiksuojami fiziniuose objektuose, tokiuose kaip molio lentelės (Šumerų civilizacija), papirusas (Senovės Egiptas), pergamentas (Senovės Graikija) ir kitų medžiagų, tokių kaip kaulas, medis, smiltainis ir kitokios uolienos.

Atradus spausdinimo mašiną, leidybą iš esmės pasikeitė. Ankstyviausia žinoma spausdinimo forma, taikoma popieriui arba šilkui, buvo , kuris atsirado Kinijoje kažkur 220 m. pr. m. e. Vėliau buvo sukurtas kilnojamasis spausdinimo presas, kurį sukūrė kinų išradėjas Bi Sheng apie 1040 m. pr. m. e.. Apie 1450 m. Johanas Gutenbergas pristatė pirmąją kilnojamojo tipo spausdinimo sistemą Europoje, kuri iš esmės pakeitė leidybos istorijos raida. Išradėjas prisidėjo ir prie spausdinimo technologijų tobulinimo, pavyzdžiui: tikslių metalinių raidžių formų liejimo, ir jų pritaikymo prie prisukamo preso, aliejinio rašalo naudojimo ir minkštesnio bei labiau sugeriančio popieriaus kūrimo. Ankstyvos spausdintos knygos, pavieniai lapai ir vaizdai, sukurti Europoje iki 1501 m., vadinami inkunabulais, šių knygų egzempliorių išliko labai mažai, nes pirmuoju knygų spausdinimo laikotarpiu buvo leidžiami nedideli jų tiražai.Spausdinimo preso sukūrimas, atpigino spaudą ir padidino leidinių tiražus, todėl informacija pradėjo sparčiau plisti visuomenėje. Katalikiškos valstybės pradėjo reguliuoti knygų leidybą, buvo išleistas Index librorum prohibitorum, bažnyčios draudžiamų leidinių sąrašas, kurios tikslas buvo apsaugoti žmonių tikėjimą. Pirmąjį indeksą 1559 m. sudarė popiežius Paulius IV (Pauline index), vėliau jį patikslino visuotinis Tridento susirinkimas ir išleido 1564 m.. Katalikų bažnyčios pavyzdžiu pasekė ir daugelis valstybių, kurios pradėjo cenzūruoti leidinius, jeigu juose buvo išsakyta kritika įstatymams ar kitokiems valdžios sprendimams.

Nuo XVI a. pradžios iki XVIII a. knygų gamybos metoduose praktiškai nebuvo jokių pokyčių, tačiau prekybos organizavimas palaipsniui judėjo savo šiuolaikinės formos link.. Leidykla, spaustuvė ir knygų pardavėjas pradėjo funkcionuoti kaip atskiri, tačiau glaudžiai bendradarbiaujantys sektoriaus vienetai. Leidybos procesas persiorganizavo, leidyklos prisėmė visą finansinę atsakomybę, parinkdavo knygų gamybos medžiagas, bendraudavo su autoriais, spaustuvės rūpinosi knygos spausdinimo procesu ir technologijomis, o specializuoti knygynai pardavinėjo pagamintus galutinius produktus.

Spausdinimo technologijų inovacijos ir masinė produkcija ilgainiui suteikė galimybę leisti ne tik knygas, bet ir kitas leidinių formas. Šiuolaikinės leidybos istorija prasidėjo Vokietijoje 1609 m., kai buvo išleisti pirmieji laikraščiai, o 1663 m. žurnalai. Industrinės revoliucijos akivaizdoje, leidybos procesas stipriai pasikeitė, knygas ir kitokius leidinius buvo galima išleisti žymiai greičiau, medžiagos tapo labiau prieinamos, daugelio leidinių struktūra supaprastėjo, gamyba tapo lengvesnė ir greitesnė. Nors XIX a. leidyba buvo konkurencinga ir individualistinė, didėjanti produkcijos apimtis vis labiau parodė didesnės organizacijos poreikį. Dėl tokių staigių pokyčių pradėjo kurtis įvairios draugijos ir asociacijos, buvo leidžiami nauji įstatymai, kurie padėjo kontroliuoti su leidyba susijusius procesus. Pavyzdžiui, atsiskyrus leidėjui ir knygų pardavėjui, konkurencija stipriai išaugo ir privertė pardavėjus drastiškai mažinti knygų kainas. Dauguma mažesnių leidybos verslų bankrutavo, o didesnės leidyklos kovojo dėl kiekvieno skaitytojo, todėl daugelis valstybių nusprendė reguliuoti knygų kainas. Fiksuotos knygų kainos reguliavimo principas, kurį pirmą kartą pasiūlė vokiečių leidykla „Reich“, buvo priimtas Vokietijoje 1887 m., veikiant 1825 m. įkurtai prekybos organizacijai „Börsenverein des Deutschen Buchhandels“. Pagal šį principą leidėjas arba valstybės įstatymai kontroliuoja knygų kainas, tokiu būdu pardavėjai yra skatinami konkuruoti ne keisdami knygos kaina, o reklamuodami naujus ir klientus intriguojančius produktus. Šiuo laikotarpiu atsirado geriau apibrėžtos autorinės teisės, kurias iki bendros konvencijos valstybės taikydavo tik savo piliečiams. 1885 m. Berno konvencija inicijavo vieningą tarptautinę autorių teisių sistemą, kuri reglamentavo autoriaus darbų apsaugos terminą (autoriaus gyvenimas plius 50 metų). Beveik visos pasaulio valstybės pasirašė šį dokumentą, išskyrus JAV. Keletą šimtų metų trukusi leidėjų kova prieš valdžios cenzūrą ir už spaudos laisvę XIX a. pabaigoje buvo laimėta didelėje dalyje Europos, nors ir kildavo konfliktų dėl moralinių ir politinių idėjų išsakytų, kai kuriuose leidiniuose.

Prasidėjus XX amžiui, leidyba toliau stipriai keitėsi ir tobulėjo. Pažengusios švietimo sistemos, pakilęs išsilavinimo ir pragyvenimo lygis daugelyje pasaulio valstybių, reiškė, kad vis daugiau žmonių mokėjo skaityti, o tokie pokyčiai leidybos verslą skatino augti ir plėstis dar nematytu greičiu. Tokia palanki socialinė ir ekonominė situacija, XX a. pirmoje pusėje, paskatino kurtis naujas leidyklas ir knygynus, kurie sudarė pakankamai stiprią ūkio šaką daugelyje valstybių. Tačiau XX amžius turėjo nemažai pokyčių ir neramumų, kurie stipriai įtakojo leidėjų darbą. Vienas iš tokių įvykiu buvo Didžioji depresija, kuri sukrėtė visas ūkio ir pramonės šakas visame pasaulyje, šio nuosmukio neišvengė ir leidybos verslas, nemažai leidyklų ir pardavėjų bankrutavo, dėl nepakankamai didelio sukuriamo pelno. Susidariusi situacija rinkoje privertė leidėjus ieškoti naujų būdų kaip išlaikyti savo verslą, todėl buvo sukurtas naujas knygų tipas - knyga minkštu viršeliu, kurios pagaminimo kaštai buvo žymiai mažesni negu tradicinių - kietu viršeliu aptrauktų knygų. Įrišimas minkštu viršeliu buvo išrastas 1895 metais, tačiau nebuvo plačiai naudojamas, kol Vokiečių leidykla „Albatross“ 1932 metais nepradėjo jų gaminti masiškai. Šiame amžiuje kilo net dveji pasauliniai kariniai konfliktai - Pirmasis ir Antrasis pasaulinis karas, kurie labai stipriai paveikė leidybos industrija. Per abu konfliktus leidėjams iškilo sunkumų, susidaręs popieriaus trūkumas, dėl priešų perimtų teritorijų ir sutrūkinėjusių tiekimo grandinių sumažino gamybą ir pelną, o valdžios institucijos dažniausiai konfiskuodavo didele dalį importuojamo popieriaus propagandos plakatams, bukletams ir kitokiems su karu susijusiems leidiniams leisti.

Lietuva

Lietuvoje leidyba yra privataus sektoriaus dalis. Atgavus Nepriklausomybę, leidyklos bei tapo privačiomis įmonėmis arba viešosiomis įstaigomis.

Mokslo srityje yra specializuotų leidėjų (pvz., enciklopedijų – MELI, teisės srityje – „Justitia“, ir ).

Leidybos specialistai rengiami universitete. VU Komunikacijos fakultete yra vykdomos leidybos bakalauro studijos (4 metų trukmės). Veikla – organizuoti ir valdyti informacijos ir komunikacijos procesus, kvalifikuotai atlikti leidybos institucijai būdingą specifinę organizacinę vadybinę, verslo, finansinę, informacinę, rinkodaros, reklaminę, gamybinę, prekybinę, redakcinę, projektų vadybos veiklą, yra įsisavinęs leidybos darbų bei užduočių ekspertizės, paslaugų teikimo metodiką, išlavinęs valdymo ir konkuravimo, leidinių platinimo rinkos aplinkoje įgūdžius.

Šaltiniai

1. „PUBLISHING | meaning in the Cambridge English Dictionary“. dictionary.cambridge.org. Nuoroda tikrinta 2020-10-18.
2. Hess, Charlotte; Ostrom, Elinor, eds. (2011). Understanding knowledge as a commons: from theory to practice. Cambridge, Mass.: MIT Press. ISBN 978-0-262-51603-7. OCLC 709863190.
3. „GLOBAL 50. The world ranking of the publishing industry 2019“. Issuu. Nuoroda tikrinta 2020-10-18.
4. „The Global Publishing Industry in 2016“. www.wipo.int. Nuoroda tikrinta 2020-10-18.
5. Börjesson, Lisa (2016). „Research outside academia? – An analysis of resources in extra-academic report writing: Research Outside Academia? – An Analysis of Resources in Extra-Academic Report Writing“. Proceedings of the Association for Information Science and Technology. 53 (1): 1–10. doi:10.1002/pra2.2016.14505301036
6. George Unwin, David H. Tucker, et. al. „History of publishing, Encyclopædia Britannica“ https://www.britannica.com/topic/publishing Nuoroda tikrinta 2020-10-25.
7. Shelagh Vainker in Anne Farrer (ed), „Caves of the Thousand Buddhas“, 1990, British Museum publications,
8. „Celebrities in Printing and Paper-making History“ http://en.chinaculture.org/library/2008-02/06/content_46431.htm Nuoroda tikrinta 2020-10-25.
9. Index librorum prohibitorum (Draudžiamųjų knygų sąrašas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 39 psl.
10. Jürgen Wilke, 2013-05-08, "Censorship and Freedom of the Press" http://ieg-ego.eu/en/threads/european-media/censorship-and-freedom-of-the-press Nuoroda tikrinta 2020-11-18
11. "Paperback revolution" https://rhollick.wordpress.com/2015/01/05/paperback-revolution/ Nuoroda tikrinta 2020-11-15
12. "British Book Publishing and Wartime" https://www.michelleule.com/2016/07/22/book-publishing-wartime/ Nuoroda tikrinta 2020-11-15