Latvijos socialdemokratų darbininkų partija LSDSP latv Latvijas socialdemokrātu strādnieku partija 1904 1906 m LSDSP 190

Latvijos socialdemokratų darbininkų partija, LSDSP (latv. Latvijas socialdemokrātu strādnieku partija, 1904–1906 m. LSDSP, 1906–1917 m. Latvių krašto socialdemokratija, 1917–1919 m. Latvijos Socialdemokratija, nuo 1919 m. vėl LSDSP) – pirmoji Latvijos politinė partija.

Pirmieji žingsniai

Įkurta 1904 m. birželio 7-9 d. Rygoje. Su vokiečių socialdemokratų darbais pirmasis Latvijos visuomenę 1893 m. supažindino Janis Rainis.

Rygos socialdemokratų organizacija buvo įkurta 1899 m. rugpjūčio mėnesį, tuo metu joje buvo 200 narių. 1901–1902 m. susikūrė socialdemokratų organizacijos Liepojoje, Ventspilyje ir Talsuose, jos kartu su Rygos organizacija 1902 m. susijungė į Pabaltijo latvių socialdemokratų darbininkų organizaciją.

Tuo metu Latvijoje jau veikė stiprios rusų, lietuvių, žydų, estų socialdemokratų organizacijos. Svarbiausią organizacinį darbą atliko 1886–1905 m. legaliai leistas (Jaunā strāva) laikraštis „Dienas lapa“, kurį redagavo 1888–1890 m. ir 1895–1904 m. Peteris Stučka, 1890–1895 m. Janis Pliekšanis, bei 1900–1905 m. F. Rozinio Šveicarijoje leistas žurnalas „Socialdemokrats“ ir nuo 1904 m. gegužės Rygoje pradėjęs eiti mėnraštis „Ciņa“.

1904 m. nelegaliai susirinkusiame I-ame suvažiavime, dalyvaujant 11 Rygos, Liepojos, Talsų ir Jelgavos () delegatų bei svečių, Rygai atstovavo P. Stučka, J. Jansons (Brauns), J. Ozols, vietinėms organizacijoms – A. Buševics, V. Dermanis, J. Kažmeris, J. Luteris, E. Treimanis, E. Zandreiteris. Buvo priimti įstatai, apsvarstytas Erfurto programai artimos LSDSP programos projektas, išrinktas 5 narių CK, apsvarstytos galimybės pritraukti kitas socialdemokratų grupes. Po pirmojo suvažiavimo partijoje buvo 2500 narių.

1905 m. birželio 11-13 d. LSDSP II suvažiavime 17 delegatų su balso teise ir 5 su patariamuoju balsu jau atstovavo apie 10 000 narių. Buvo priimta programa, tačiau į ją buvo įrašytas ir proletariato diktatūros terminas. Be to, daug dėmesio skiriama žemės ūkiui. Ši programos dalis skyrėsi nuo tuo metu Rygoje aktyvios RSDDP programos.

Revoliucijos audrose

1905 m. rudenį buvo organizuoti ginkluoti būriai, kurie užpuolė Rygos kalėjimą, su carine kariuomene susikovė Talsuose ir Tukume. Buvo pradėtos konfiskuoti baronų žemės, steigiamos savivaldybės, organizuojamos profsąjungos, kurių iki tol Latvijoje beveik nebuvo. 1905 m. pabaigoje LSDSP turėjo apie 20 000 narių, o „Ciņa“ – 12 000 prenumeratorių.

Buvo pabandyta sujungti į vieną organizaciją visas tautines socialdemokratų organizacijas, tačiau daugumai jų nebuvo priimtinas susivienijimas su RSDDP, kurios programa tuo metu nenumatė nacionalinių valstybių sukūrimo galimybės. Tačiau LSDSP 1906 m. liepos 5-8 d. vykusiame III suvažiavime priėmė nutarimą susijungti su RSDDP, kurios IV Jungtinis suvažiavimas dar 1906 m. balandyje buvo priėmęs specialų nutarimą dėl susijungimo su LSDSP.

Suvažiavime dalyvavo 37 delegatai, tarp jų – karines grupes atstovavę F. Grininis, E. Dubelšteinas ir E. Luteris, bei partizanai J. Gavenis, P. Znotinis ir V. Barbans. Suvažiavimas buvo pavadintas I Latvių krašto socialdemokratijos (LKSD) suvažiavimu. LKSD gavo autonomijos teises RSDDP sudėtyje, tačiau jos pagrindiniu dokumentu tapo RSDDP programa.

1906 m. pabaigoje caro kariuomenei pavyko nugalėti sukilėlius, apie 10 000 buvo represuota, daugiau, kaip 3000 nužudyta.

LKSD II suvažiavimas vyko Londone 1907 m. birželio 3-7 d., iškart po RSDDP V. suvažiavimo, kuriame ir latvių delegatai turėjo sprendžiamąjį balsą. Suvažiavime dalyvavo 26 delegatai ir 10 narių su patariamuoju balsu. Jame pranešimą padarė V. Leninas. Į CK buvo išrinkti J. Lancmanas, F. Rozinis, E. Tinis, R. Pelšė, K. Šulcas, E. Zandreiteris, F. Tiesnieks, J. Kronbergs, į revizijos komisiją R. Endrups ir T. Kalninis.

Tarp bolševikų ir reformistų

Nors daugumai partijos lyderių teko emigruoti, LKSD išsaugojo pagrindines organizacijas. 1908 m. joje buvo 5000 narių. Nenutraukė ji ir politinės veiklos – į Rusijos Valstybės dūmą buvo išrinkti J. Ozols ir A. Priedkalnis. 1908 m. spalio mėn. Helsingforse (Helsinkis) vykusiame III LKSD suvažiavime tarp 14 delegatų daugumą vėl sudarė bolševikai, pasisakę, kad Latvijai nereikia skirtingos nuo Rusijos agrarinės politikos. Tačiau jau 1911–1912 m. partijoje, ypač jos užsienio organizacijoje, sustiprėjo reformatoriai, jie daugumą sudarė ir CK, ir „Ciņos“ redakcijoje. 1912 m. birželio mėn. Rygoje buvo sudarytas LKSD bolševikinis centras, į kurį įėjo R. Eichė, M. Novovs, K. Ozolinis, J. Šilfs (Jaunzems) ir E. Zvirbulis. Buvo sudarytas ir atskiras Užsienio grupių biuras.

LKSD IV suvažiavime, 1914 m. vasario 8-21 d. vykusiame Briuselyje, tarp delegatų buvo 8 bolševikai, 8 menševikai ir 2 „taikieji“, atstovavę 3500 narių. Dalyvavo ir V. Leninas, padaręs didelį spaudimą bolševikams ir ypač „taikiesiems“ (J Jansonui-Braunui), kad valdžią partijoje vėl perimtų ir į CK būtų išrinkti vien bolševikai. LKSD X konferencija priėmė nutarimą dėl partijos organizacinio įsijungimo į RSDDP(b).

Socialistai ar komunistai?

Po Vasario revoliucijos LKSD sugebėjo pasinaudoti demokratijos užuomazgomis – rinkimuose į apskričių ir zemstvų tarybas jie gavo apie 70 % balsų, o į kareivių tarybas latvių šaulių pulkuose net 96 % balsų. 1917 m. liepą Rygoje legaliai vykusiame LKSD V suvažiavime, kuriame dalyvavo 120 delegatų, atstovavusių 7672 narius, iš jų 1826 iš latvių šaulių pulkų ir 1700 rusų XII armijai, buvo patvirtintas partijos susijungimas su RSDDP, o partija pavadinta Latvijos socialdemokratija (LSD). 1917 m. partijos lyderis J. Berzinis-Ziemelis įėjo į RSDDP CK. Socialdemokratai reformistai F. Menderis, P. Kalninis, A. Petrevićs, V. Bastjanis ir kiti pasitraukė iš partijos.

1917 m. lapkričio 21-22 d. Valkoje LSD vadovaujama darbininkų, kareivių ir bežemių taryba pasiskelbė aukščiausiu valdžios organu neokupuotoje Latvijos dalyje. 1917 m. gruodžio 29-31 d. Valmieroje vykęs tarybų suvažiavimas sudarė naują Latvijos darbininkų, kareivių ir bežemių tarybą, kuri išrinko Vykdomąjį komitetą su F. Roziniu priekyje. Tačiau 1918 m. vasarį kaizerinė Vokietija okupavo visą Latviją ir LSD lyderiams teko pabėgti į Rusiją, kur jie įsijungė į RSDDP veiklą.

1918 m. gruodžio 4 d. padedant Raudonajai armijai, sovietų valdžia Latvijoje buvo atkurta, (jos vadovu tapo Peteris Stučka) ir veikė iki 1920 m. pradžios.

1919 m. VI suvažiavime, vykusiame Rygoje, LSD buvo pavadinta Latvijos komunistų partija. Latvijos visuomenė toleravo komunistus. 1928 m. Saeimos rinkimuose LKP gavo 6 vietas, už jos sudarytą darbininkų ir valstiečių sąrašą balsavo 75 000 rinkėjų. 1931 m. rinkimuose jie gavo 7 vietas. Frakcijos lyderiais buvo rašytojas L. Laicens (1928–1930 m.), J. Balodis (1930–1931 m.), E. Sudmalis (1931–1932 m.) ir O. Gulbis (1933 m.).

1931 m. Maskvoje vykusiame VIII suvažiavime socialdemokratai buvo pavadinti fašizmo agentūra darbininkų judėjime, todėl vėliau LKP nerado bendros kalbos su LSDSP. 1933 m. lapkritį buvo suimti LKP atstovai Saeimoje, o 1934 m. kovo mėn. ir daugelis jos veikėjų. 1934 m. gegužį Latvijoje įvyko aizsargų organizuotas valstybės perversmas ir visų politinių partijų veikla buvo uždrausta. 1936 m. buvo likviduotas ir LKP CK bei Užsienio biuras, veikę Maskvoje.

Tikrosios socialdemokratijos keliu

Nepasidavę revoliucinei daugumai reformistai 1919 m. atkūrė Latvijos socialdemokratų darbininkų partiją. 1920 m. rinkimuose į Steigiamąjį susirinkimą LSDSP gavo daugiausia balsų ir 152 deputatų susirinkime turėjo 57 vietas. Valstiečių sąjunga gavo 26 vietas, likusias pasidalino dar 19 frakcijų.

1920 m. gegužės 1 d. pradėjęs darbą Steigiamasis susirinkimas priėmė nutarimą apie demokratinės respublikos įkūrimą. 1922 m. vasario 15 d. buvo priimta Konstitucija, analogiška Prancūzijos III respublikos (1870 m.) pagrindiniams įstatymui, paskelbusi Latviją parlamentine respublika.

1922 m. rinkimuose į Saeimą LSDSP gavo 38 vietas iš 100. Tačiau daugumą šios kadencijos vyriausybių formavo Valstiečių sąjunga, gavusi tik 17 vietų, bet sugebėjusi geriau suorganizuoti dešiniąsias ir centro jėgas. LSDSP vyriausybę formavo tik 1924–1926 m.

1922–1934 m. Saeimos pirmininku buvo LSDSP pirmininkas Paulis Kalninis, ne kartą ėjęs ir Respublikos prezidento pareigas.

Kartu su profsąjungomis

LSDSP daug nuveikė, atkurdama profsąjungas. 1919 m. rugpjūčio 15 d. vėl padėjo veikti didžiausias jų susivienijimas – Rygos profsąjungų centrinis biuras, jungęs 23 profsąjungas su 15 000 narių. Buvo įkurtas Latvijos profsąjungų centrinis biuras (LPSCB), 1920 m. tapęs Amsterdamo Internacionalo nariu.

1921 m. gegužę vykusiame I Latvijos profsąjungų suvažiavime LSDSP gavo daugumą 25 000 narių jungusiame LPSCB. Tačiau iš šio suvažiavimo išėję komunistai įkūrė savo Darbininkų profsąjungų centrinį biurą, jungusį 18 000 narių, tuo suskaldydami judėjimą.

Siekdami suvienyti dirbančiuosius, socialdemokratai 1922 m. įkūrė Bendrąją darbininkų profsąjungą, o 1923 m. žemės ūkio darbininkų profsąjungą. 1928 m., po kelių ekstremistiškai nusiteikusių kairiųjų profsąjungų lyderių provokacijų, 19 kairiųjų profsąjungų buvo uždarytos, tačiau 1929 m. jos reorganizavosi į Latvijos profsąjungų susivienijimą, veikusį iki 1931 m. liepos. Po valstybės perversmo buvo uždraustos visos laisvosios profsąjungos.

Pogrindyje ir emigracijoje

1934 m. buvo uždrausta ir pati LSDSP, dalis jos narių netrukus įkūrė nelegalią Latvijos socialistinę darbininkų ir valstiečių partiją (LSDVP), kuri su LKP sudarė bendrą frontą. 1934 m. birželį įkurta nelegali Latvijos socialistinė jaunimo sąjunga, turėjusi apie 100 narių, kuri 1936 m. liepos 9 d. sudarė sutartį su komjaunimu ir įkūrė Latvijos darbo jaunimo sąjungą.

1940 m. birželio 17 d. Raudonajai armijai žengiant į Latviją, Rygoje policija susidorojo su demonstrantais, 2 žmonės buvo užmušti, 27 sužeisti. Reikalaujant liaudžiai, vyriausybė atsistatydino, o naują vyriausybę buvo pavesta sudaryti LSDSP lyderiui P. Kalniniui. Tačiau jis valdžioje išsilaikė tik 3 dienas – birželio 20 d. vakare buvo sudaryta A. Kirchenšteino „Liaudies vyriausybė“, sudaryta iš rašytojų, žurnalistų ir mokslininkų. Tačiau ir ji išsilaikė tik mėnesį, kol valdžią perėmė iš okupacinių jėgų statytinių suformuotas „Liaudies seimas“.

1947 m. Stokholme buvo sudarytas Latvijos SDSP Užsienio komitetas, kuriam vadovavo partijos pirmininkas Bruno Kalninis, sekretoriumi 1976–1991 m. buvo Laimonis Ešenvaldis. Buvo išlaikyta ir partijos narystė SI.

Atgimimas

LSDSP atnaujino savo veiklą Latvijoje 1989 m. liepos 26 d. sudarius LSDSP Rygos komitetą, kuris 1989 m. rugsėjo 1 d. tapo visos Latvijos socialdemokratų organizacijos vadovaujančiu organu. Per 2 mėnesius į partiją įstojo apie 1000 narių.

Oficialiai veikla buvo atkurta 1989 m. gruodžio 2-3 d. vykusiame LSDSP suvažiavime, kuriame buvo priimtas statutas ir programa. Partijos pirmininku išrinktas Juris Bojars.

Tačiau politinė kova prasidėjo nesėkme – rinkimuose į V Saeimą surinkta vos 7416 balsų – 0,66 %. 1994 m. parlamento rinkimuose LSDSP, ir koalicija Darbas ir teisingumas surinko tik 4,56 % balsų ir neperžengė 5 % ribos.

Bet 1997 m. rinkimuose pergrupavusios jėgas, socialdemokratinės partijos gavo 14 vietų Saeimoje. Atskiru sąrašu dalyvavo tik Moterų sąjunga.

Sėkmė lėmė, kad 1999 m. gegužės 29 d. LSDSP susijungė su buvusia Latvijos komunistų partija, pasivadinusia Latvijos socialdemokratų partija ir Latgalos demokratine partija. Buvo paliktas senasis partijos pavadinimas LSDSP, jos pirmininku liko Juris Bojars.

2000 m. savivaldybių rinkimuose gauta 14 vietų Rygos dūmoje, 4 Jelgavoje, 3 Jūrmaloje, po 2 Liepojoje ir Rėzeknėje, po 1 Ventspilyje ir Daugpilyje. Rygos meru tapo viena partijos lyderių Gundars Bojars.

2002 m. sausio 7 d. dalis kairiųjų socialdemokratų, vadovaujamų LSDSP frakcijos Saeimoje lyderio Egilo Baldzeno, pasitraukė iš partijos ir įkūrė Latvijos socialdemokratų sąjungą (LSDS). Tai susilpnino socialdemokratines pozicijas: 2002 m. VIII Saeimo rinkimuose LSDSP gavo 4 % balsų, LSDS 1,5 %, Socialdemokratinė gerovės partija 1,3 % ir į parlamentą nei viena nepateko. Rinkimuose dalyvavo 20 partijų.

2005 m. LSDSP gavo 7 vietas Rygos taryboje.

Struktūra

Partijoje veikia 25 teritorinės ir 7 Rygos miesto rajonų organizacijos, kurios atlieka visą ideologinį darbą. Gyvenamosiose vietovėse steigiamos kuopos, privalančios turėti ne mažiau, kaip 5 narius. Partijos sudėtyje taip pat yra savarankiškos Moterų ir Jaunimo organizacijos. Užsienyje gyvenantys partijos nariai jungiasi į kuopas ir klubus.

Pagrindinis organas – suvažiavimas, kurį Taryba šaukia kartą per kalendorinius metus. Tarp suvažiavimų partijos veiklą organizuoja 37 suvažiavime rinktų narių, įskaitant partijos pirmininką ir jo pavaduotojus, ir visas teritorines organizacijas atstovaujančių narių Taryba. Kasdieninius klausimus sprendžia 16 narių Valdyba. Partijos lyderis yra suvažiavime rinkta pirmininkas, partijos aparatui vadovauja generalinis sekretorius.

Būstinės adresas: Rīga, Aldaru 8. Leidžia žurnalą Sociāldemokrāts.

Pirmininkai:

2002 m. Dainis Ivans
2005 m. Juris Bojars
2006 m. Guntars Jirgensons
2006 m. Janis Dinevičius

Generaliniai sekretoriai:

1999 m. Janis Dinevičius
2005 m. Gundaras Bojaras
2005 m. Ansis Dobelis

Nuorodos

Oficiali svetainė