Laisanas

Laisanas (havajietiškai Kauo, „kiaušinis“) – nedidelė Havajų salyno Šiaurės Vakarų salų grupės salelė, atolas, esantis ~215 į vakarus nuo Lisianskio salos ir 375 km į p.r. nuo Gardnerio uolų. Išskirtinis šio atolo bruožas – uždaras 0,71 km² ploto ir iki 5 m gylio ežeriukas, kurio lygis aukštesnis negu vandenyno, o vandens sūrumas tris kartus didesnis. Havajietiškas salos pavadinimas „kiaušinis“ apibūdina ovalinę salos formą.

Laisanas iš šiaurės pusės

Laisanas yra Havajų Šiaurės Vakarų salų grandinės viduryje

Svarbiausi duomenys

• Koordinatės: 25° 42' 14"N 171° 44' 04"W
• Plotas: 4,114 km²
• Ilgis: ~2,4 km
• Plotis: ~1,6 km
• Kranto linijos ilgis: 10 km
• Aukštis: 12 m (šiaurinėje dalyje stūksanti kopa)
• Gyventojų skaičius: negyvenama.

Geologija

Laisanas, kaip ir kitos Havajų Šiaurės Vakarų salos, yra suirusio ugnikalnio, priklausančio povandeniniam Havajų – Imperatoriaus kalnagūbriui, viršūnė. Ji, kaip ir Lisianskio, Midvėjaus ir kiti gretimi atolai, susiformavo prieš keliasdešimt milijonų metų, kai ši Ramiojo vandenyno tektoninės plokštės vieta slinko virš karštojo taško, dabar esančio po povandeniniu Loihi ugnikalniu. Tada vulkaninė veikla iškėlė ugnikalnį, kuris po tam tikro geologinio laikotarpio užgeso, milžiniškas lavos svoris įlenkė Žemės plutą, ir ugnikalnis ėmė grimzti, o jo pakraščiai apaugo koralais.

Geografija

Batimetrinis Laisano žemėlapis

Laisanas yra antroji pagal dydį Havajų Šiaurės Vakarų sala (po Midvėjaus atolo Smėlio salos). Jį supa apie 3 km² ploto koralinis rifas. Salos centre esančio ežeriuko gylis ir atitinkamai plotas nuolatos kinta: XIX a. antrojoje pusėje jo gylis siekė 10 m, o XX a. trečiajame dešimtmetyje viso labo tik 1-1,5 m (todėl informaciniuose šaltinuose reikia atsižvelgti į laikotarpį). Ežerėlio pakraščiuose kaupiasi gerti tinkamas vanduo, kuris, atitekėjęs nuo ežerėlio šlaitų, kurį laiką dar nesusimaišo su sunkesniu sūriu vandeniu.

Tyrimų istorija

Informaciniuose šaltiniuose nurodomi nevienodi duomenys apie pirmuosius europiečius, aptikusius šį atolą: rusų kapitonas Michailas Staniukovičius, 1828 m. kovo 12 laivu „Moller“ priplaukęs salą ir pavadinęs ją savo laivo vardu; tačiau taip pat nurodoma, kad čia šešeriais metais anksčiau, apie 1822 m., pabuvojo kapitonas Džonas Brigsas (John Briggs).

1857 m. kapitonas Džonas Pati (John Paty) aneksavo Laisaną, prijungdamas ją prie Havajų karalystės.

Archeologinių kasinėjimų metu aptiktos riešutinių kokospalmių žiedadulkės leidžia kelti prielaidas, kad čia kadaise lankėsi polineziečiai, nes šių augalų nerasta nė vienoje saloje, kurioje nebūtų lankęsi senieji Havajų gyventojai. Iš kitos pusės, nėra jokių kitų patikimų įrodymų, kad jie būtų nuplaukę už Nekerio salos. Senesniuose negu 7000 metų senumo sluoksniuose žiedadulkių nerasta.

Fauna ir flora

Laisano antis su jaunikliais

Salos ekologinei būklei labai pakenkė žmonių veikla, būtent, guano gavyba ir naujų rūšių įveisimas.

1890 m. Džordžas Frytas (George D. Freeth) ir Čarlzas Spenseris (Charles N. Spencer) gavo leidimą kasti Laisane guaną. Jau 1900 metais kasdien šios trąšos buvo iškasama ~100 tonų. Guano eksploatavimas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje labai pakeitė salos ekosistemą. Profesoriaus V. Bairono (William Alanson Byron) vertinimu, jūros paukščių sumažėjo nuo dešimties milijonų 1902 m. iki vieno milijono 1910 m., taip pat išnyko vienintelės salos palmės - vėduvės Pritchardia ir sandalmedžiai Adenanthera.

Havajų ruonis vienuolis Laisano pakrantėje

1894 m. (kai kurių šaltinių duomenimis 1903 m.) vokietis, kapitonas Maksas Šlemeris (Max Schlemmer) saloje įveisė jūros kiaulyčių (Caviidae), pilkųjų kiškių (Lepus europaeus) ir baltų triušių. Pastarieji taip sėkmingai kryžminosi ir dauginosi, kad po šešerių metų užtvindė salą, nuėdė bemaž visus augalus, o stiprūs vėjai nupustė augmenijos netekusios salos dirvą. 1918 m. čia sugebėjo prasimaitinti tik 100 triušių, išnyko dvidešimt šešios augalų rūšys. 1923 m. triušiai galop buvo išnaikinti.

Laisano sala garsėja didžiausia paukščių įvairove Havajų Šiaurės Vakarų salyne. Čia veisiasi endeminės Laisano antys Anas laysanensis, Havajų gėlinukės Telespiza cantans, taip pat Laisano (juodnugariai) albatrosai Phoebastria immutabilis, didžiosios fregatos Fregata minor, gygiai Gygis alba, žuvėdros Onychoprion fuscatus, rudieji nodžiai Anous stolidus, audrapaukščiai Pterodroma hypoleuca, kaukėtieji padūkėliai Sula dactylatra, rudieji smigikai Sula leucogaster, audronašos Puffinus nativitatis ir kt.

Saloje gyvena Havajų ruoniai vienuoliai ir žalieji vėžliai Chelonia Mydas.

Pastaraisiais dešimtmečiai dedama nemažai pastangų atkurti pirmykštę salos būklę: išnaikintos agresyvios atvežtinių žolių rūšys, vietoje išnykusių palmių planuojama įveisti vėduvių Pritchardia remota iš Nihoa salos. Taip pat vietoje išnykusių nendrinukių Acrocephalus familiaris familiaris numatoma įveisti Nihoa besiveisiančias artimas jų giminaites Acrocephalus familiaris kingi, tokiu būdu sukuriant „atsarginę populiaciją“.

Šaltiniai

1. Sinclair, Doug (2007). "Laysan Island: the name, the "discovery" and alot of confusion. "
2. TenBruggencate, J. 2005. "Coconut pollen found on Laysan" 2008-03-03 iš Wayback Machine projekto.. Honolulu Advertiser, 2005.05.23
3. http://www.janeresture.com/laysan/ 2012-07-16 iš Wayback Machine projekto.
4. Rauzon, Mark J. (2001), Isles of Refuge: Wildlife and History of the Northwestern Hawaiian Islands, University of Hawaii Press, , p.110
5. Rauzon, Mark J. (2001), Isles of Refuge: Wildlife and History of the Northwestern Hawaiian Islands, University of Hawaii Press, , p.122.

Nuorodos

• Išsamus Havajų valstijos žinynas
• Laisano salos ekologija 2007-05-18 iš Wayback Machine projekto.
• Laisano istorija 2012-07-16 iš Wayback Machine projekto.

22°42′ š. pl. 171°4′ v. ilg. / 22.700°š. pl. 171.067°r. ilg. / 22.700; 171.067