Laidinis radijas

Laidinis radijas – radijo programų ir vietinės informacijos perdavimas laidais daugeliui radijo abonentų, turinčių radijo taškus, įjungtus į laidinio radijo tinklą.

Radiofone parengta radijo programa yra siunčiama laidais į , kur signalas sustiprinamas ir laidinio tinklo linijomis siunčiamas į garsiakalbius (vadinamus radijo taškais), įrengtus namuose ar įstaigose.

Laidinis radijas labai panašus į , tik juo siunčiamos ne televizijos, o radijo programos, ir ne kabeliais, o telefono linijų tipo laidais.

Istorija

Laidinio radijo pradžia laikoma 1893 m. vasario 15 d., kai vengrų inžinierius Tivadaras Puškašas (Tivadar Puskás) Budapešte pradėjo leisti „Telefoninį šauklį“ (veng. Telefonhírmondó) – telefono tinklu jo abonentams buvo perdavinėjamos žinios, skaitomi laikraščiai.

1921 m. laidinis radijas buvo pradėtas masiškai diegti Sovietų Rusijoje. Iš pradžių garsiakalbiai buvo statomi viešose vietose – aikštėse, gatvėse ir skaityklose, vėliau – įstaigose, o nuo 1925 m. – ir gyvenamuosiuose namuose. 1937 m. tūkstančiui SSRS gyventojų teko apie 25 radijo taškus.

Europoje laidinis radijas taip pat buvo naudojamas Vokietijoje (vok. Drahtfunk, nuo XX a. trečiojo dešimtmečio iki 1966 m.), Nyderlanduose (ol. Draadomroep, 1921–1975 m.), Švedijoje (šved. Trådradio, 1943–1971 m.), Šveicarijoje (vok. Telefonrundspruch, iki 1998 m.), Italijoje (it. Filodiffusione, nuo 1958 m. iki šiol), Austrijoje, Anglijoje, taip pat visose vadinamose „socialistinėse“ Rytų Eurpos šalyse. 1933 m. buvo pradėti eksperimentai Suomijoje, tačiau dėl mažos paklausos nutraukti.

Lietuvoje

Lietuvoje laidinis radijas atsirado 1944 m. pabaigoje, kai po karo okupacinei valdžiai reikėjo skubiai atstatyti gyventojų galimybę klausytis vietinių ir Maskvos radijo laidų, neatkuriant galimybės klausytis radijo laidų iš užsienio. 1944 m. spalio 8 d. pradėjo veikti Kauno radijo mazgas, lapkritį – Vilniaus radijo mazgas; iki 1947 m. taip buvo radiofikuoti visi apskričių miestai. Per dešimtmetį (iki 1954 m. pabaigos) buvo pastatyta 500 radijo mazgų ir radiofikuotos visos mašinų-traktorių stotys.

Iš pradžių buvo transliuojama tik viena programa (tokiu pat principu, kaip iš stiprintuvo į garso kolonėles paduodamas audio signalas). Vėliau imta naudoti ir radijo dažnius, tuo sudarant galimybę tais pačiais laidais siųsti daugiau programų. Lietuvoje (kaip ir visoje SSRS) šiam reikalui buvo panaudoti du radijo dažniai (vadinami nešliais) – 78 kHz (antrajai programai) ir 120 kHz (trečiajai programai). Garsinio dažnio kanalu buvo transliuojama pirmoji Lietuvos radijo programa (vadinta „pirmąja respublikine“), 78 kHz dažniu – antroji („antroji respublikinė“), 120 kHz dažniu – Maskvos radijo programa „Majak“ (rus. Маяк).

Naudojimasis laidiniu radiju buvo mokamas. Visuose naujai statomuose butuose buvo įrengiama specialus lizdas radijo taško pajungimui, ir už tai reikėdavo mokėti abonentinį mokestį nepriklausomai nuo to, ar gyventojas klausosi laidinio radijo. Žlugus SSRS, Lietuvos laidinio radijo tinklus perėmė „Teleradijo kompanija Hansa“. Abonentinio mokesčio pradėta reikalauti taip pat iš įmonių bei įstaigų, ir jos ėmė masiškai atsisakinėti laidinio radijo paslaugų, nes jau buvo sudaryta galimybė atsijungti nuo šio tinklo.

Šaltiniai

1. A Telefonhírmondó, az első beszélő újság (Telefoninis šauklys – pirmasis kalbantis laikraštis). Tikrinta 2012-07-04.
2. V. Krivickienė. Tarybų Lietuvos radijas pokario metais. Vilnius, 1987, 5, 6 ir 24 p.
3. П. П. Виткевичюс. Развитие электро- и радиосвязи в Литве. Vilnius: Mintis, 1972, 221 p.