Carex lasiocarpaLaiboji viksva Carex elata Mokslinė klasifikacijaKaralystė Augalai Plantae Skyrius Magnolijūnai Magnolio

Carex lasiocarpa

Laiboji viksva (Carex elata)

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Lelijainiai ( Liliopsida)
Poklasis:	Lelijažiedžiai ( Liliidae)
Šeima:	Viksvuoliniai ( Cyperaceae)
Gentis:	Viksva ( Carex)
Rūšis:	Laiboji viksva ( Carex lasiocarpa)

Binomas

Carex lasiocarpa
, 1784

Sinonimas

Carex filiformis Gooden

Laiboji viksva (Carex lasiocarpa) – viksvuolinių (Cyperaceae) šeimos, viksvų genties daugiametis augalas. Laibosios viksvos pavadinimas kilo iš lotyniškų žodžių: „carex“ – viksva, „lasiocarpa“ – laiboji.

Morfologija

Daugiametis, pilkšvai žalias, retakeris, 40–100 cm aukščio, neilgą šakniastiebį su storomis palaipomis išauginantis augalas. Stiebai statūs, standūs, ploni, viršuje bukai tribriauniai, į apačią daugiau ar mažiau apvalūs, žemiau žiedyno šiurkštūs raba ištisai švelnūs, apsisiautę ilgomis, rausvomis arba rusvai rudomis, belakštėmis, pakraštyje šiek tiek tinkliškai susiskaidžiusiomis maštimis. Lapai standūs, pliki, siauri, 1–2 mm pločio, išilgai sulenkti arba susisukę, su tribriaune viršūne, šiurkštūs, apatinėje stiebo dalyje susitelkę, beveik tokio pat ilgio, kaip stiebas.

Žiedynas 7–22 cm ilgio, iš 3–4, apačioje viena nuo kitos nutolusių varpučių. Apatinis žiedynlapis bemakštis arba su 2–5 mm ilgio makštimi ir siauru, lovelio pavidalo lakštusavo ilgiu viršijančiu žiedyną. Viršūnės (1)2 varputės kuokelinės, siaurai cilindriškos; viršutinė – (2,5) 3–6 cm ilgio 2–3(4) mm pločio, apatinė – paprastai ne ilgesnė kaip 2 cm; jų pažiedės kiaušiniškai lancetiškos, smailios, rudos, su šviesiu ruoželiu per vidurį. Piestelinės varputės 1– 2 (3), stačios, kiaušiniškos, pailgai kiaušiniškos arba trumpai cilindriškos, 0,8–3 cm ilgio ir 5–8 mm pločio, retokos, bekotės, tik apatinė turi bent kiek ilgesnį kotelį; pažiedės kiaušiniškai lancetiškos, spygliškai nusmailėjusia viršūne, rausvai rudos arba rudos, per vidurį turi žalsvą, vėliau parudėjantį, trumpais, retais plaukeliais apaugusį ruoželį, jų pakraštys šviesesnis. Maišeliai odiški, pailgai kiaušiniški, pūsti, viena jų pusė labiau iškili, 4– 5 mm ilgio, ilgesni už pažiedes arba beveik lygūs su jomis, gelsvai žali arba rudi, padengti tankių, balsvų, blizgančių plaukelių, gysloti, trumpakočiai; jų snapelis 0,7–1 mm ilgio, giliai dvidantiškai skeltas. Makštys plaukuotos Pažiedės smailios, raudonai rudos, su šviesiu ruoželiu nugarėlėje. Vaisiai plačiai atvirkščiai kiaušiniški, apie 2 mm ilgio, tribriauniai, gelsvai rudi.

Žydi gegužės – birželio mėnesį. Vaisius išplatina vandens srovės.

Augavietės

Hemikriptofitas, hidrofitas. Auga žemapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse, taip pat aptinkamas aukštapelkių apypelkio raistuose, lago ir klampupių. Augantis vidutinio klimato juostoje. Gana dažna.

Paplitimas Lietuvoje: visoje šalyje paplitęs augalas.

Bendras paplitimas: beveik visai Europa (be arktinių rajonų, Krymo ir Apeninų bet Balkanų pusiasalių pietinės dalies) Kaukazas, Sibiras, Tolimieji Rytai (išskyrus Sachaliną), Šiaurės Kazachstanas, Šiaurės Mongolija, Azija, Šiaurės Amerika. Priklauso borealiniam floros elementui.

Lietuvoje rasta laibosios viksvos forma

Carex lasiocarpa f. robustra Junge. – aukšti, iki 120 cm aukščio stiebai ir platesni, negu tipingos formos lapai. Varputės stambios, ilgos. Trakų apyl.

Literatūra

Vikiteka: Laiboji viksva – vaizdinė ir garsinė medžiaga

P. Snarskis, „Vadovas Lietuvos augalams pažinti“, Vilnius, 1969 m.
V. Galinis, „Vadovas Lietuvos TSR vandens augalams pažinti“, Vilnius, 1980 m.