LR baudžiamojo proceso kodeksas

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas – įstatymo galią turintis Lietuvos teisės normų, reguliuojančių baudžiamąjį procesą, rinkinys; LR teismo proceso teisynas, LR baudžiamojo proceso teisės sąvadas, teisės kodeksas.

Priimtas 2002 m. kovo 14 d. Įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Kodekso įgyvendinimui Vyriausybė reikalingų teisinių, finansinių ir organizacinių priemonių, kurios užtikrintų sklandų teisėsaugos institucijų ir teismų perėjimą prie naujų reikalavimų, planą įgyvendinti vėlavo kone pusmetį (pradžioje planuota, kad Kodeksas įsigalios 2003 m. sausio 1 d.).

Istorija

Pirmtakas – Lietuvos TSR baudžiamojo proceso kodeksas. Atkūrus Nepriklausomybę, reikėjo užtikrinti tarptautinius žmogaus teisių apsaugos atitinkančius standartus, tarptautines sutartis. Tam buvo būtinos naujos pataisos. Senasis tarybinis Kodeksas buvo recepuotas bei daugelį kartų keistas bei atnaujinamas. Naujojo Kodekso poreikis išryškėjo vis labiau artėjant prie kontinentinės teisės valstybių teisės sistemos.

Projektą parengė Ministro Pirmininko potvarkiu sudarytas darbo grupė; vadovas – doc. Marcelis Kazlauskas (g. 1932 m.). Projektą apsvarstė LR vidaus reikalų ministerija, LR teisingumo ministerija, LR generalinė prokuratūra, Tardymo departamentas prie LR VRM, Policijos departamentas prie LR VRM, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Lietuvos apeliacinis teismas, Vilniaus apygardos teismas. Darbo grupė atsižvelgė į daugumą pareikštų pastabų ir pasiūlymų. Galutinis Projekto variantas buvo suderintas specialioje grupėje, kurią sudarė LR VRM, LR TM, Generalinės prokuratūros bei darbo grupės atstovai.

Projektas parengtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, naujojo Baudžiamojo kodekso, Seimo patvirtintų Teisinės sistemos reformos metmenų reikalavimus. Projektas derinamas su 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos papildomais protokolais, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų nuostatomis. Be to, Projektas suderintas su Europos Tarybos konvencijomis dėl ekstradicijos; pagalbos baudžiamosiose bylose; nuteistųjų perdavimo; su Europos Sąjungos konvencijomis dėl ekstradicijos; dėl supaprastintos ekstradicijos procedūrų; dėl pagalbos baudžiamosiose bylose; su Jungtinių Tautų konvenciją prieš organizuotą tarptautinį nusikalstamumą, su Romos Tarptautinio Baudžiamojo Teismo statutu ir kt.

Kodekse, rengiant atskiras jo dalis, panaudota Vakarų Europos valstybių baudžiamojo proceso įstatymuose sukaupta patirtis, tačiau tai buvo daroma ne mechaniškai implantuojant užsienio kodeksų nuostatas, o atrenkant tik tokias idėjas, kurios gali būti realiai panaudotos mūsų šalies sąlygomis, todėl Kodeksas laikytinas nacionaliniu.

Ypatumai

Pagrindiniai naujojo Kodekso dalykai – proceso optimalumas, asmens teisių apsauga, diskrecinis pradas.

Optimalumas reiškia, kad procesiniai veiksmai turi būti atliekami ir procesiniai sprendimai turi būti priimami greitai ir minimaliomis intelektinėmis ir fizinėmis sąnaudomis. Todėl Kodekse teisėsaugos įstaigų veikla sukonstruota taip, jog per trumpesnį laiką galima būtų ištirti, išnagrinėti bei išspręsti žymiai daugiau baudžiamųjų bylų, negu vadovaujantis ankstesniu procesiniu įstatymu. Žinoma, greitumo principo baudžiamajame procese taikymas jokiu būdu negali pateisinti proceso dalyvių teisių nepaisymo.

Asmens teisių apsauga Kodekse pasireiškia nustatant proceso dalyvių statusą, apibrėžiant jų teises bei pareigas. Šiuo požiūriu Kodekso normos pagrįstos tarptautinių sutarčių nuostatomis bei Europos žmogaus teisių teismo praktika. Pabrėžtina ir tai, kad Kodekse numatytos asmenybės garantijos yra viena iš sąlygų nustatyti byloje tiesą ir priimti teisėtus bei pagrįstus sprendimus.

Diskrecinis pradas pasireiškia tokioje Kodekso normų konstrukcijoje, kuri leidžia teisėjui ar kitam teisėsaugos pareigūnui baudžiamojoje byloje veikti ir priimti sprendimus savo nuožiūra. Įstatyme negalima (ir nereikia) užprogramuoti milžiniškos procesinių situacijų įvairovės, todėl atitinkamos diskrecinės normos suteikia didesnę galimybę jų taikytojams veikti vadovaujantis protingumo kriterijais. Tačiau procesinės normos, reglamentuojančios procesinės prievartos priemonių taikymą, yra sukonstruotos labai konkrečiai, tiksliai nustatant tokių priemonių taikymo pagrindus, trukmę, apskundimo tvarką ir pan.

Kodeksas susideda iš 10 dalių. Pirmojoje dalyje „Bendrieji pradmenys“ yra išdėstyti procesiniai institutai, realizuojami visose baudžiamojo proceso stadijose. Šioje dalyje nurodyti pagrindiniai nuostatai, turintys konstitucinių proceso principų reikšmę, konkrečiai ir visapusiškai reglamentuoti proceso dalyvių teisių užtikrinimo būdai (gynyba, atstovavimas, nušalinimas ir kt.), pateikiama originali ir praktiškesnė įrodomosios informacijos šaltinių sistema.

II dalyje numatytas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas, pasireiškiantis dviem variantais: žalos atlyginimas, nepareiškiant civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje ir žalos atlyginimas, pareiškiant tokį ieškinį.

III dalyje reglamentuojamos procesinės prievartos priemonės ir jų turinys, šių priemonių sistema laikantis tarptautinių sutarčių ir Europos žmogaus teisių teismo praktikos reikalavimų. Šalia taikomų šiuo metu kardomųjų priemonių, numatytos dvi naujos: pareiga periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas. Asmeniui gali būti skiriamos vienu metu kelios kardomosios priemonės, kas turėtų efektyviau užtikrinti jo deramą elgesį proceso metu.

IV dalis nustato ikiteisminio tyrimo taisykles. Tai naujo modelio originalus procesinis institutas, parengtas visapusiškai įvertinus ankstesnį kodeksą, ankstesnę tardymo ir kvotos įstaigų praktinę veiklą, kitų valstybių įstatymų priimtinas idėjas. Ikiteisminiame tyrime pagrindinis vaidmuo tenka prokurorui. Kadangi prokuroras palaiko kaltinimą pagrindinėje baudžiamojo proceso stadijoje – teisminiame nagrinėjime, todėl logiška ir natūralu, kad prokuroras privalo atsakyti už medžiagos, kuria remiantis jis palaikys teisme kaltinimą, kokybę. Ikiteisminiame tyrime įvedamas ikiteisminio tyrimo teisėjo institutas. Tokio teisėjo paskirtis įstatyme numatytais atvejais užtikrinti įrodymų objektyvumą, sankcionuoti procesinių prievartos priemonių taikymą bei garantuoti atskirų tyrimo veiksmų nešališkumą. Kodekse numatytas ikiteisminis tyrimas palyginus su ankstesniu Kodeksu yra mažiau formalizuotas, išvengta procesinio biurokratizmo elementų.

V dalis reglamentuoja pagrindinę stadiją – bylų procesą pirmosios instancijos teisme. Šios stadijos schema panaši į anksčiau galiojusią, tačiau skiriasi daugelio šios stadijos normų turinys. Kodekso normos supaprastina ir palengvina teisminį procesą (atsisakyta atidavimo teismui stadijos, sutrumpinta teisminio tyrimo tvarka, jeigu kaltinamasis prisipažįsta kaltas, racionalesnė nuosprendžio surašymo bei paskelbimo tvarka). Kodekse, atsižvelgiant į nuosprendžio teisinės galios pobūdį, išplečiama šio sprendimo taikymo sfera – teismas nuosprendžiu nutraukia bylą, jeigu teisme nustatomi Baudžiamojo kodekso numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.

VI ir VIII dalys skirtos kontrolinėms teisminėms stadijoms: bylų procesas apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Kadangi apeliacijos ir kasacijos institutai galioja Lietuvoje nuo 1995 m. (su esminiais pakeitimais įsigaliojusiais nuo 1999 m. sausio 1 d.) ir jų procesinė reglamentacija teismų praktikoje pasiteisino, todėl Kodekse radikalesnių pakeitimų šiose stadijose nenumatyta, išskyrus tai, kad pakeista apeliacinio teismo kompetencija, atimant galimybę grąžinti bylą iš naujo tirti ar nagrinėti teisme, kadangi apeliacinė instancija gali ištaisyti bet kokio pobūdžio klaidas ir priimti teisingą sprendimą.

VII dalis „Nuosprendžio ir nutarties vykdymas” yra tampriai susijusi su baudžiamuoju įstatymu, todėl šios dalies normų pagrindą sudaro naujo Baudžiamojo kodekso nuostatos.

IX dalis numato baudžiamojo proceso ypatumus tiriant ir nagrinėjant atskirų kategorijų bylas. Čia reglamentuojamas: bylų dėl juridinių asmenų padarytų nusikalstamų veikų procesas; baudžiamųjų bylų atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių; procesas privataus kaltinimo bylose; bylų sumarinis procesas; bylų procesas kaltinamajam nedalyvaujant.

X dalis – „Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimas aukštesniesiems teismams ir skundų nagrinėjimas”. Čia numatyta bendra teismo nutarčių apskundimo ir nagrinėjimo tvarka tiems atvejams, kai Kodeksas nenumato specialios atskirų nutarčių apskundimo ir nagrinėjimo tvarkos.

Kodekso komentaras

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaras.

Taip pat skaitykite

• Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas

Šaltiniai

1. Baudžiamojo proceso kodekso patvirtinimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas (Vytautas Markevičius, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, 2001-08-31)

Nuorodos

• Tekstas