Kutai (Kosivas)

Kutai (ukr. Кути, lenk. Kuty, arm. Կուտի, jid. ‏קוטוב‏‎, rumun. Cuturi) – miesto tipo gyvenvietė Vakarų Ukrainoje: Ivano Frankivsko srities .

Kutai ukr. Кути
Gyvenvietės rotušė (2012 m.)
Kutai 48°15′49″ š. pl. 25°10′25″ r. ilg. / 48.26361°š. pl. 25.17361°r. ilg. / 48.26361; 25.17361 (Kutai (Kosivas))
Laiko juosta: () ------ vasaros: ()
Valstybė	Ukraina
Sritis	Ivano Frankivsko sritis
Rajonas
Gyventojų (2017)	4 089
Plotas	4,9 km²
Tankumas (2017)	834 žm./km²
Vikiteka	Kutai

Geografija

Gyvenvietė yra oficiali istorinio regiono sostinė (neoficiali – ). Išsistačiusi prie Kremenecio ir Čeremošo upių santakos. 4089 gyventojai (2017 m.). Klimatologinė kurortinė vietovė, medžio apdirbimo pramonės ir dailiųjų amatų (audimas, ir puodininkystė) centras. Veikia dvi mokyklos, du vaikų darželiai, 110 lovų ligoninė, tuberkuliozinis dispanseris, taip pat parduotuvės, duonos kepykla, buitinio aptarnavimo kombinatas ir viešbutis. Pavadinimas, galimai, yra siejamas su geografine padėtimi (ukr. кути = liet. [tolimas] kampas, užkampis) – nuošali vietovė tarp Čeremošo upės ir Karpatų kalnų.

Istorija

Kutai raštuose pirmąkart paminėti 1448 m., tąkart juos valdė bajoras Michalas iš Voinilovo. Apylinkėse, matyt, gyventa ir anksčiau, apie tai primena 1930 m. atrastas ir Х–ХІІІ amžiais datuojamas piliakalnis. Kai kurie tyrinėtai kaimo atsiradimą sieja su šioje vietoje vystyta valgomosios druskos gavyba.

1565 m. Kutai įėjo į Lenkijos karalystės Rusios vaivadijos Sniatino seniūniją. Kraštą nuolat puldinėdavo totorių, o vėliau ir osmanų kariuomenės. Ypač daug nuostolių pridarė 1621–1624 m. antpuoliai. XVII–XVIII amžių sandūroje kaimo gyventojų skaičius ėmė stipriai augti, tam pasitarnavo palankus klimatas ir suintensyvėję transporto srautai , jungiančio Osmanų imperijos vasalę Moldavijos kunigaikštystę ir ATR. Šiuo keliu į Kutus iš Moldavijos atkeliavo ir čia įsikūrė armėnų pabėgėliai, gelbėdamiesi nuo turkų persekiojimo. Armėnai vertėsi sodininkyste, prekyba druska ir odos apdirbimu, iš jos taip pat siūdavo avalynę ir drabužius. XVIII a. prekyboje juos išstūmė žydai, kurie taip pat užsiiminėdavo pinigų skolinimu.

Kutų savininko Juozapo Potockio pastangomis 1715 m. kaimas įgijo Magdeburgo teises. Kartu buvo suteiktas ir herbas – mūro pilies su dviem bokštais atvaizdas (vienas bokštas nugriuvęs, taip buvo primenama apie kovingą Kutų praeitį). Miestelyje antradieniais ir penktadieniais vykdavo turgūs, triskart per metus pirkliai kviesdavo pirkėjus į jomarkus. Gyvenvietė augo, iš jos dalies susiformavo atskiras administracinis vienetas – Senieji Kutai (ukr. Старі Кути). 1765 m. surašymo duomenimis, miestelyje ūkine veikla vertėsi 166 lenkai ir rusėnai, 70 armėnai, 124 žydai ir 136 jų samdiniai. Kijevo vaivada Juozapas Potockis fundavo armėnų ir unitų bažnyčių statybą (armėnai ir vėliau vaidino svarbų vaidmenį miestelio gyvenime, iki Antrojo pasaulinio karo jie sudarė skaitlingiausią bendruomenę Lenkijos Respublikoje, todėl Kutai buvo vadinami Lenkijos armėnų mažąja sostine).

1772–1918 m. Kutai priklausė Austrijos imperijos Galicijos ir Lodomerijos karalystei. Juozapo Potockio statyta katalikų bažnyčia, metams bėgant, atsidūrė avarinėje būklėje, todėl 1861 m. pašventinta nauja medinė šventovė, o 1898 m. iškilo dabartinis Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pastatas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Kutai atsidūrė Lenkijos sudėtyje, o kitame Čeremošos krante išsistačiusi Vyžnycia priklausė jau Rumunijai. 1929 m. abiejų valstybių vyriausybės pasirašė sutartį ir upės krantus sujungė automobilinis tiltas. Kilus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 14–17 d. miestelyje buvo įsikūrusi Lenkijos Užsienio reikalų ministerija. 1939 m. rugsėjo 17 d. Kutai vienai dienai buvo tapę neoficialia Lenkijos sostine, kai miestelio klebonijoje (kitais duomenimis „Sakalo“ organizacijos pastate) posėdžiavo prezidentas Ignacas Moscickis, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas maršalas , premjeras , užsienio reikalų ministras ir kiti aukšti pareigūnai. Tąkart nuspręsta išlikusiems Lenkijos karinių pajėgų daliniams ir valstybės tarnautojams liepti pasitraukti į gretimą Rumuniją. Evakuacija vyko neseniai pastatytu tiltu per Čeremošą, rumunai atvykusius internavo.

Hitlerinei Vokietijai 1941 m. užpuolus Sovietų Sąjungą, liepos 1 d. į Kutus įžengė vengrų kariuomenė, kuri po mėnesio miestelį perdavė vokiečių administracijai. 1942 m. vyko masinis žydų naikinimas, žuvo daugiau nei du tūkst. žmonių. 1944 m. ukrainiečių UPA partizanai susprogdino tiltą per Čeremošą, nužudė apie 200 lenkų ir armėnų. Tų pačių metų rugpjūčio mėn. Raudonoji armija išvadavo Kutus, buvo atstatyta sovietinė administracija ir įkurtas Kutų rajonas (vėliau panaikintas). Pokaryje miestelyje pasirodė bėgliai iš kaimyninių Lenkijos sričių. Abi bažnyčios buvo uždarytos ir grąžintos tikintiesiems tik Ukrainai paskelbus nepriklausomybę.

Galerija

• Rotušė Turgaus aikštėje [1910 m.]
• Armėnų bažnyčia
• Romos katalikų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia
• Pakutijos keramika Sanoko muziejaus rinkinyje
• Tiltas per Čeremošą (2016 m.)

Išnašos

1. Коломыя и три ее уникальных музея
2. Борис Бойко. Коломыя eврейская
3. Коломыя: чем привлечь туристов, кроме писанки и Гуцульщины
4. Porozumienie między Rzeczpospolitą Polską a Królestwem Rumunji o budowie mostu położonego na Czeremoszu między Kutami a Vijnitą, podpisane w Bukareszcie dnia 24 maja 1929 r.

Šaltiniai

• Kuty // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa : Filip Sulimierski i Władysław Walewski, 1884. – T. V : Kutowa Wola – Malczyce, S. 6
• Грузін Д.В., Вербиленко Г.А. Кути // Енциклопедія історії України: Т. 5: Кон – Кю / Редкол.: В. А. Смолій (голова) та ін. НАН України. Інститут історії України. – К.: В–во „Наукова думка“, 2008, 568 с.
• Кути. Костел Пресвятого Серця Господа Ісуса // rkc.in.ua
• S. Barącz. Kuty // Rys dziejów ormiańskich. – Tarnopol, 1869, S. 100–103