Kuršių Kurėnų vėtrungė vok Kurenwimpel istorinės vėtrungės kuriomis buvo žymimi ir puošiami Kuršių marių pakrančių gyven

Kuršių (Kurėnų) vėtrungė (vok. Kurenwimpel) – istorinės vėtrungės, kuriomis buvo žymimi ir puošiami Kuršių marių pakrančių gyvenviečių žvejų laivai – kurėnai.

Istorija

Žvejyba Baltijos jūroje buvo laisva ir niekaip nereglamentuojama beveik iki pat XX amžiaus. Tačiau žuvingose Kuršių mariose, aplink pamažu kuriantis žvejų gyvenvietėms, gana anksti imtasi žvejybos priežiūros. Jau XIV a. pabaigoje minimi žvejybos prižiūrėtojai, galiojo draudimai žvejoti neršto metu ir ypač žuvis naikinančiais padargais. Tačiau, kai netoliese nesimatydavo žvejybos prižiūrėtojo, taisyklių reikalavimų dažnai būdavo nepaisoma.

1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios įsakymas „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Šią datą galima laikyti Kuršių marių burvalčių vėtrungių gimimo diena. Kiekvienam kaimui buvo sugalvotas atskiras laivų ženklinimas, kad žvejybos prižiūrėtojas galėtų ir iš tolo lengvai atpažinti, kuriai vietovei valtis priklauso. Kiekvienam Kuršių marių baseino kaimui nurodytas žvejybos plotas. Kiekvienas žvejys ant savo laivo stiebo privalėjo iškelti 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio minimalaus dydžio ženklą. Ženklų spalvos ir jų deriniai buvo nustatyti konkrečiai kiekvienai gyvenvietei, o ženklo gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos audeklinė uodegėlė, kurios ilgis ir plotis turėjo būti toks pat kaip ir skardinio ženklo. Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad ženklas gerai matytųsi iš tolo. Juodą ir baltą spalvas gavo vakarinis marių krantas, Klaipėda, geltoną ir mėlyną – pietinis (dabartinė Kaliningrado sritis), o raudoną ir baltą – rytinis žemyno krantas (dabartinis Šilutės rajonas).

Žvejams labai nepatiko ši naujovė, nes liko vis mažiau galimybių nesąžiningam verslui. Ilgainiui žvejai ėmėsi ant stiebų iškeltų „herbų“ tobulinimo. Plokščia lentele ar skarda viršuje atrodė tuščia ir negraži. Ilgai plaukiojant mariomis mėgstamiausias žvejų užsiėmimas laikui sutrumpinti buvo medžių drožinėjimas. Taip ir atsirado ant „herbo“ rėmelio puošnios ažūrinės kompozicijos – unikalios Kuršmarių vėtrungės, būdingos tik šiam regionui. Jas drožinėdavo iš liepos ar alksnio lentelių, išmirkusių valtyje prisisunkusiame vandenyje. Kiaurymes išdegindavo valties ugniakure įkaitintu geležies strypu. Ypač puošnias, net kutais padabintas vėtrunges naudojo rytinio Kuršmarių kranto žvejai. Kartais apatinė uodegėlės dalis būdavo apsiuvama ir mediniais rutuliukais. Įsigalėjus naujai susikūrusius Vokietijos imperijos valdžiai, būdavo naudojami atskiri valdžios ženklai religiniams atstovams, karaliaus pavaldiniams. Vėliau pradėta kitaip ženklinti ir brigadininkų, miesto merų, gamtos apsaugos laivus. Galų gale ir kiekvienas miestas įgijo savitą ženklą.

Tiksliai paaiškinti kiekvieną vėtrungės simbolio reikšmę labai sunku. Tai buvo žvejo fantazijos kūrinys ir dažnai tik jam vienam buvo žinoma jo reikšmė, todėl galima išskirti tik bendrus jų dėsningumus. Kiekviena vėtrungė būdavo suskirstoma į keletą dalių, kuriose vaizduojami tikėjimo, šeimos, turto, darbo simboliai. Apačioje esanti siaurų lentelių eilutė kalba apie pasisekimą žūklėje ir didelius laimikius. Kuo daugiau tokių lentelių – tuo didesnis laimikis. Vėlesnėse vėtrungėse simboliką keičia romantika. Atsiranda mažiau stilizuotų elementų, konkretesnių namų, bažnyčių, žvėrių, laivų, žmonių siluetų. Vėtrungės viršūnė – kreipimasis į aukštesnes gamtos jėgas, prašymas geresnio laimikio, palankaus vėjo. Kartais buvo drožiamas savotiškas šeimos herbas su šeimos nariais, paukščiais, laivais. Priešvėjinėje vėtrungės dalyje vaizduojama metų, paros kaita, taip pat žemiškų svajonių, pasididžiavimo išraiška. Jei žvejys turėjo gerą ir didelį laivą ar namą, tai būtinai juos vaizduodavo vėtrungės priekyje. Jei namas buvo vaizduojamas labai puošnus ir didelis, su daugybe langų ir kambarių, tai dar nereiškia, kad žvejys tokiame ir gyveno. Greičiausiai jis tik svajojo tokį turėti. Pavėjinėje dalyje – kaimo vaizdai. Drožinių siluetuose žmonės norėjo regėti gimtojo kaimo vaizdus. Tad bažnyčia ir malūnas puošdavo laivus tik tų kaimų, kuriuose tie pastatai iš tikrųjų buvo. Briedis reiškė miškingą vietovę, todėl jų tiek daug Nerijos vėtrungėse. Trimituojantis raitelis – pašto kelias. Manoma, kad pagal šių ženklų išdėstymo tvarką buvo galima tiksliai pasakyti, kur gyveno laivo savininkas. Sunkiau, jei žvejys nesutardavo su kaimynu ir neišdroždavo jo namo.

Per vasarą saulė beveik visai išblukindavo spalvas, todėl vėtrunges reikėdavo nuolat perdažyti ir taisyti. Pačios pirmosios vėtrungės nebuvo spalvinamos, o tik nutepamos dervos sluoksniu, kad būtų atsparesnės lietui ir šalčiui. Jau nuo XIX a. pabaigos, žvejai, pajutę žmonių antplūdį į Kuršių neriją, netruko tuo pasinaudoti – ėmė gabenti keleivius. Tuomet vėtrungės ir buvo pradėtos spalvinti. Kadangi vėtrungės buvo savitas, individualus žvejo kūrinys, spalvos būdavo parenkamos pagal galimybes, skonį ir supratimą. Pamario žmonės patys mokėdavo pasigaminti ryškiai mėlynus aliejinius dažus, naudotus buityje. Šiuos dažus gamindavosi iš mariose išplaunamo mėlyno dumblo. Jį išdžiovindavo, sutrindavo, maišydavo su žuvų taukais ir taip gaudavo dažus, kuriais dažydavo vėjalentes ir vėtrunges. Individualus spalvinis sprendimas ypač buvo būdingas Pervalkos ir Preilos žvejams. Kartą pasirinkto ir išdailinto spalvų derinio ankstyvieji vėtrungių gamintojai nekeisdavo – vėtrungės buvo tarsi jų herbas. Žvejybos sezono pradžioje, nuleidžiant burvaltę į marias, ant stiebų būdavo iškeliamos naujos arba naujai nudažytos vėtrungės. Tai tapo savotiškomis lenktynėmis – kuri vėtrungė gražesnė.

XIX a. pabaigoje žvejybos prižiūrėtojai bandė uždrausti tokią vėtrungių puošybą, nes būdavo sunku įžiūrėti vietovės ženklą. Tačiau žvejai nepakluso. Naujoji tradicija tvirtai įsišaknijo. Vis dėlto nuo 1877 m. Kuršmarėse buvo įvestas papildomas žvejų burvalčių žymėjimas. Ant kiekvienos burvaltės bortų privalėjo būti užrašytos trys pirmosios laivo savininko gyvenamosios vietos pavadinimo raidės ir žvejybos leidimo numeris. Negana to, taip turėjo būti ženklinamos ir valčių burės. Ilgainiui naujasis ženklinimas tapo pagrindiniu, o ženklai stiebų vėtrungėse praranda savo reikšmę žvejybos priežiūrai, jie kurį laiką išliko tik dėl žvejybos tradicijos.

Panašiausios į lietuvių vėtrunges valčių ženklinimui buvo naudojamos Venecijoje. Tačiau ten jos buvo vertikalios ir žymėjo krantinę, prie kurios laivelis švartuodavosi. Jas naudoti pradėta, kai buvo nutarta, kad visos valtys turi būti juodos. Anot jo, laivus ženklino ir kinai, tik šie simboliai nurodydavo, kuriame ežere tas laivas galėdavo plaukioti.

Vėtrungių spalvos

Neringos herbas 1997 m. (Juodkrantės, Karvaičių, Nidos, Pervalkos, Preilos ir Purvynės vėtrungės)

Neringos herbas 1968 m. (Pilkopos, Nidos, Pervalkos, Preilos, Purvynės ir Rasytės vėtrungės)

Juoda-Balta

Klaipėda (Memel): vertikaliai padalinta per vidurį, kairėje juoda, dešinėje balta
Bomelio Vitė (Bommelsvitte): horizontaliai padalinta per vidurį, viršuje juoda, apačioje balta
Vitė (Amtsvitte): ant juodo pagrindo baltas centruotas kryžius
Kopgalis (Süderspitze), Smiltynė (Sandkrug): padalinta įstrižai nuo apačios kairėje iki viršaus dešinėje, viršuje kairėje juoda, apačioje dešinėje balta
Juodkrantė (Schwarzort): ant balto pagrindo juodas centruotas kryžius
Pervalka (Perwelk), Nagliai (Negeln): ant balto pagrindo mažas stačiakampis centre
Preila (Preil), Karvaičiai (Karwaiten): padalinta įstrižai nuo apačios kairėje iki viršaus dešinėje, viršuje kairėje balta, apačioje dešinėje juoda
Nida (Nidden): keturi maži stačiakampiai, viršuje kairėje ir apačioje dešinėje juoda, viršuje dešinėje ir apačioje kairėje balta
Purvynė (Purwin): ant juodo pagrindo baltas rombas centre
Pilkopa (Pillkoppen): padalinta į keturis trikampius, kairėje ir dešinėje balta, viršuje ir apačioje juoda
Rasytė (Rossitten), Kunzen: horizontaliai padalinta per vidurį, viršuje balta, apačioje juoda
Šarkuva (Sarkau): vertikaliai padalinta per vidurį, kairėje balta, dešinėje juoda

Mėlyna-Geltona

Cranzbeek, Cranzbeekinsel, Fischerbude: padalinta į keturis stačiakampius, kairėje apačioje ir dešinėje viršuje geltona, o kitur mėlyna
Bildava (Bledau): ant mėlyno pagrindo didelis geltonas stačiakampis centre
Pamėliai (Pomehnen): ant mėlyno pagrindo geltonas kryžius įstrižainėje
Neufitte: ant geltono pagrindo mėlynas kryžius
Stambėkas (Stombeck): ant mėlyno pagrindo geltonas kryžius
Smidynai (Schmiedehnen): padalinta į keturis trikampius, kairėje ir dešinėje mėlyna, viršuje ir apačioje geltona
Sūdininkai (Sudnicken): ant geltono pagrindo mėlynas rombas centre
Šaksvytė (Schaaksvitte): ant mėlyno pagrindo geltonas rombas centre
Veselhefenas (Wesselhöfen): ant mėlyno pagrindo centre geltonas vidutinio dydžio stačiakampis
Konradsvitė (Konradsvitte): padalinta į tris horizontalius stačiakampius, viršutinis ir apatinis mėlyni, o centre geltoni
Steinort: padalinta į tris horizontalius stačiakampius, viršutinis ir apatinis geltoni, o centre mėlynas
Paustininkai (Postnicken): padalinta horizontaliai, viršuje mėlyna, apačioje geltona
Willmanns: padalinta vertikaliai į tris stačiakampius, kairėje ir dešinėje mėlyna, o centre geltona
Taktava (Tactau), Kampkai (Kampken): padalinta vertikaliai į tris stačiakampius, kairėje ir dešinėje geltona, o centre mėlyna
Taktuva (Tactau): padalinta vertikaliai, kairėje mėlyna, dešinėje geltona
Rinderort: geltona
Labagynas (Labagienen): keturi stačiakampiai, kairėje apačioje ir dešinėje viršuje mėlyna, kitur geltona
Peledžiai (Peldszen): padalinta vertikaliai, kairėje pusėje geltona, dešinėje pusėje mėlyna, centre vidutinio dydžio stačiakampis, kairėje mėlyna, dešinėje geltona

Raudona-Balta

Juventai (Juwendt): ant balto pagrindo raudonas kryžius ant įstrižainės
Heidendorf: padalinta į šešis stačiakampius, raudona: viršuje kairėje, dešinėje ir centre apačioje; balta: apačioje dešinėje, kairėje ir centre viršuje
Groß Friedrichsgraben, Ludendorff: ant raudono pagrindo baltas kryžius ant įstrižainės
Nemunynas (Nemonien): ant raudono pagrindo baltas kryžius
Gilija (Gilge): ant balto pagrindo raudonas kryžius
Tovė (Tawe): ant raudono pagrindo didelis baltas stačiakampis
Insė (Inse): ant balto pagrindo didelis raudonas stačiakampis
Loye: raudonas apvadas, centre raudonas stačiakampis o juos skiria baltas apvadas
Lökerort: ant balto pagrindo kairėje ir dešinėje pusėje vertikalūs raudoni stačiakampiai
Karklė (Karkeln): ant raudono pagrindo kairėje ir dešinėje pusėje vertikalūs balti stačiakampiai
Akmingė (Ackminge): ant raudono pagrindo baltas stačiakampis centre
Skirvytė (Skirwieth): ant balto pagrindo raudonas stačiakampis centre
Vorusnė (Warruß): trys trikampiai, kairėje ir dešinėje raudoni su viršūne žemyn, o centre baltas su viršūne aukštyn
Pakalnė (Pokallna): trys horizontalūs trikampiai, viršuje ir apačioje balti su viršūne į kairę, o centre baltas su viršūne į dešinę
Mingė (Minge): padalinta įstrižai, kairėje raudona, dešinėje balta
Šturmai (Sturmen): ant balto pagrindo raudona įstriža linija iš kairės apačios į dešinės viršų
Bložiai (Blaszen): ant raudono pagrindo centre baltas rombas
Stankiškiai (Stankischken): ant balto pagrindo centre raudonas rombas
Muižė (Feilenhof): trys trikampiai, kairėje ir dešinėje balti su viršūne žemyn, o centre raudonas su viršūne aukštyn
Suvernai (Suwehnen): keturi trikampiai, kairėje ir dešinėje raudona, viršuje ir apačioje balta
Povilai (Paweln): keturi trikampiai, kairėje ir dešinėje balta, viršuje ir apačioje raudona
Žiaukai (Szauken): penkios horizontalios juostos, viršuje, centre ir apačioje raudona, o tarp jų balta
Kintai (Kinten), Beckern: trys horizontalios juostos, apačioje ir viršuje balta, o centre raudona
Uogaliai (Ogeln), Macblydžiai (Bliematzen): trys horizontalios juostos, apačioje ir viršuje raudona, o centre balta
Kiškiai (Kischken), Prycmai (Prätzmen): padalinta horizontaliai, balta apačioje, raudona viršuje
Gaicai (Gaitzen): ant balto pagrindo kairėje ketvirtadalis raudona
Svencelė (Schwenzeln): padalinta į tris vertikalius stačiakampius, kairėje ir dešinėje raudona, o centre balta
Dreverna (Drawöhnen): padalinta į tris vertikalius stačiakampius, kairėje ir dešinėje balta, o centre raudona
Klišiai (Klischen): ant balto pagrindo dešinysis trečdalis vertikaliai raudonas
Lūžgaliai (Schäferei): ant raudono pagrindo dešinysis trečdalis vertikaliai baltas
Stariškė (Starrischken): vienas ketvirtadalis baltas, kiti trys ketvirtadaliai raudoni su baltomis linijomis
Smeltė (Schmelz): padalinta vertikaliai, kairėje pusėje raudona, dešinėje pusėje padalinta į tris lygias dalis, viršuje ir apačioje balta, centre raudona

Nuorodos

Kuršių nerijos vėtrungės – unikalius žvejų palikimas;
Išskirtinis, vienintelis pasaulyje Pamario ženklas – vėtrungė;
Kurėnų vėtrungės;
Neringos vėtrungės – gražiausi ir unikaliausi Kuršių nerijos simboliai;
Kuršių nerijos vėtrungės ir Kurėnai www.youtube.com.
Der Kurenwimpel der Fischerfahrzeuge des Kurischen Haffs (vok.) 2009-05-08 iš Wayback Machine projekto..

Literatūra

Richard Pietsch: Fischerleben auf der Kurischen Nehrung dargestellt in kurischer und deutscher Sprache. Camen, Berlin 1982.
Ulrich Tolksdorf: Fischerei und Fischerkultur in Ostpreußen. Heide, Holstein 1991.
Hans Woede: Die Wimpel der Kurenkähne. Geschichte – Bedeutung – Brauchtum, Würzburg 1966
Daiva Žadeikiene, Albertas Krajinskas: Kurenkahnwimpel. Vėtrungiu Galerija, Neringa 2002, .

Šaltiniai

Lietuviai vėl atranda vėtrunges 2016-08-28 iš Wayback Machine projekto.
Kuršių nerijos vėtrungės – unikalius žvejų palikimas

[1] Lietuviai vėl atranda vėtrunges 2016-08-28 iš Wayback Machine projekto.

[2] Kuršių nerijos vėtrungės – unikalius žvejų palikimas