Kumiodori tradicinis Okinavos muzikinis teatrasNematerialusis pasaulio paveldasVieta JaponijaRegionas APAĮrašas 2010Nuor

Kumiodori, tradicinis Okinavos muzikinis teatras
Nematerialusis pasaulio paveldas

Vieta	Japonija
Regionas**	APA
Įrašas	2010
Nuorodos
	Nuoroda
Vikiteka:	Kumi odorisVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Kumi odoris (jap. 組踊 = Kumiodori, okinavų kalba: kumi-udui) – Japonijos teatrinio meno, šokio ir muzikos tradicija, paplitusi Riūkiū salose (Okinavos prefektūra). Pavadinimas pažodžiui reiškia „trupės šokis“.

Tai – viena iš reprezentuojančių meno formų, išlikusi iki mūsų dienų. 2010 m. jis buvo įtrauktas į UNESCO žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Nuo 2015 m. Okinavos prefektūroje rugsėjo 3 yra švenčiama kaip kumi odorio diena.

Istorija

Pirmasis šio teatro vaidinimas įvyko 1719 m., ir jo kūrėju laikomas Riūkiū karalystės rūmų dvariškis (jap. 玉城朝薫 = Tamagusuku Chōkun, 1684–1734). Oficialus jo titulas buvo „šokių komisaras“ (jap. 組奉行 = odori-bugyō). Jis buvo atsakingas už diplomatinių svečių iš Čingų Kinijos linksminimą muzika ir šokiais. Nors nuo XVII a. pradžios Riūkiū karalystė mokėjo duoklę , nuo XIV a. ji išlaikė duoklinius ryšius ir su Kinija, su kuria reguliariai keisdavosi misijomis. Pasiuntiniai iš Kinijos praleisdavo Riūkiū sostinėje Nahoje keturis mėnesius (nuo birželio iki rugsėjo pabaigos). Jų užėmimui buvo sukurtas sudėtingas protokolas ukvanšin (jap. 御冠船 = Okansen, okinavų kalba: ukwanshin), pagal kurį buvo rengiamos mažosios ir didžiosios puotos, jas lydėdavo muzikiniai pasirodymai.

Tamagusuku Čiokunas iki tapdamas komisaru ne vieną kartą lankėsi Japonijos sostinėje Edo, iš kur parsivežė daug naujų idėjų, kaip turėtų atrodyti pasirodymai garbingiems svečiams. Derindamas japoniško no, kabukio ir kiogeno tradicijas su bei kiniška Pekino opera, jis sukūrė naują teatrinę tradiciją kumi odorį. Jis pats parašė pirmuosius kūrinius, kurie suvaidinti rūmuose.

Didžiausią klestėjimą kumi odoris patyrė iki XIX a. vidurio. Paskutinis Kinijos pasiuntinių apsilankymas datuojamas 1866 m., po kurio Riūkiū santykiai su Kinija buvo uždrausti, o karalystė galutinai aneksuota Japonijos 1879 m. Po to Meidži Japonijos visuomeninės reformos stipriai sumažino vietos aristokratiją, teatras marginalizavosi ir prarado savo reikšmę. Tik kelių asmenybių dėka tradicija buvo tęsiama, tiesa, darant nuolaidas tradicijos grynumui. Aktoriais galėjo tapti ne tik aristokratai vyrai, kaip buvo klasikiniu laikotarpiu, bet ir paprasti piliečiai, moterys.

1972 m. Okinavą sugrąžinus Japonijai po , ši parodė dėmesį tradiciniams Riūkiū menams, ir kumi odoris buvo paskelbtas penktąja Japonijos nematerialiosios kultūros vertybe (jap. 無形文化財 = Mukei bunkazai). Prie modernaus teatro atgaivinimo labai daug prisidėjo (jap. 金武良章 = Kin Ryōshō, 1908–1993), kuris mokėsi iš savo tėvo, kuris savo ruožtu mokėsi iš Amuru Pechin, garsaus XIX a. aktoriaus. Kin Riošio mokė abiejų lyčių aktorius. Noho Mijagis (jap. 宮城能鳳 = Miyagi Nōhō) yra kita žymi XX a. asmenybė kumi odorio istorijoje. 2004 m. pastatytas Okinavos Nacionalinis teatras tapo pagrindine vieta, kur tradicija galėjo būti puoselėjama ir vystoma.

Bruožai

1935 m. paveikslas, vaizduojantis kumi odorio personažą Mekaruši

Kumi odoris derina japonišką no, kabukio, kiogeno tradiciją su Pekino opera ir Riūkiū saliečių tradicinėmis muzikinėmis formomis, religiniais kūriniais bei . Jame derinama muzika, dainavimas, šokis ir vaidyba, siekiama dramatiško efekto.

Savo atlikimo būdu jis dažnai lyginamas su no teatru, su kuriuo turi daug panašumų. Tačiau egzistuoja ir nemažai skirtumų. No teatras daugiausia nagrinėja budistines temas, kai tuo tarpu kumi odorio centre yra konfucianistinės vertybės. Be to, čia nenaudojamos kaukės, o tik grimas, kas atveria daugiau galimybių veido ir akių išraiškos priemonėms.

Teatre naudojami muzikiniai instrumentai yra , kutu, , fleita ir didysis bei mažasis būgnai. Muzikantai tradiciškai sėdi scenos kairėje. Sanšino atlikėjai paprastai yra ir daininkai. Dainos atliekamos remiantis formalia kiniška tradicija, todėl labai skiriasi nuo dinamiškos liaudies muzikos. Išskiriami du pagrindiniai dainavimo žanrai: stiprus dainavimas (kyogin) skirtas vyrų vaidmenims, o švelnusis (wagin) – moterų ir jaunų vyrų vaidmenims.

Aktoriai tradiciškai būdavo tik vyrai, kurie galėdavo atlikti ir moterų vaidmenis. Tačiau nuo XX a. moterų vaidmenis leista atlikti moterims. Šiuo metu moterys dominuoja teatro tradicijoje, ir neretai atlieka vyrų vaidmenis. Scenoje vienu metu negali būti daugiau nei 6 aktoriai. Teatriniai tekstai rašomi ir atliekami okinavų kalba, ir yra skirstomi į du žanrus. Sewamono (jap. 世話物) yra buitiniai pasakojimai apie prastuomenės gyvenimą, nagrinėjantys meilės, tėvų ir vaikų santykių temas. Jidaimono (jap. 時代物) yra istoriniai kūriniai, dažniausiai išryškinantys keršto temą.

Iš viso priskaičiuojama daugiau nei 60 kumi odorio pjesių. Penki svarbiausi kūriniai priskiriami Tamagusuku Čiokunui, tarp kurių yra ir du patys pirmieji, atlikti 1719 m. Tai yra „Apimta meilės skambina varpu“ (jap. 執心鐘入 = Shūshin kaneiri, okin.: Shūshin kaniiri) ir „Vaikų kerštas“ (jap. 二童敵討 = Nidō tekiuchi, okin.: Nidō tichiuchi). Šie kūriniai paprastai trukdavo iki vienos valandos, kai tuo tarpu vėlesni autoriai pamėgo ilgesnius, 2-3 valandų trukmės. Kitas reikšmingas XVIII a. autorius buvo Tasato Chochoku (1703–1773). Tarp svarbiausių XXI a. dramaturgų yra (jap. 大城立裕 = Ōshiro Tatsuhiro, 1925–2020), parašęs penkias šiuolaikines pjeses ir siekęs modernizuoti teatro tradiciją.

Kitos pasaulio paveldu pripažintos panašios teatro tradicijos

No (2008, Japonija)
Kabukis (2008, Japonija)
(2008, Kinija)
(2009, Kinija)
Pekino opera (2010, Kinija)

Išnašos

Kumiodori traditional Okinawan musical theatre
安次富順子『琉球王朝の料理と食文化』、2016、
Thornbury, Barbara E. “National Treasure/National Theatre: The Interesting Case of Okinawa’s Kumi Odori Musical Dance-Drama", Asian Theatre Journal 16.2 (1999) 230–247
Foley, Kathy. “Shushin Kani’iri (Possessed by Love, Thwarted by the Bell): A Kumi Odori by Tamagusuku Chokun, as Staged by Kin Ryosho. " Asian Theatre Journal 22.1 (2005) 1-32 [journal on-line]; (accessed 24 July 2007).
Foley, Kathy. “Shushin Kani’iri (Possessed by Love, Thwarted by the Bell): A Kumi Odori by Tamagusuku Chokun, as Staged by Kin Ryosho. " Asian Theatre Journal 22.1 (2005) 1-32 [journal on-line]; (accessed 24 July 2007).
Foley, Kathy. “Shushin Kani’iri (Possessed by Love, Thwarted by the Bell): A Kumi Odori by Tamagusuku Chokun, as Staged by Kin Ryosho. " Asian Theatre Journal 22.1 (2005) 1-32 [journal on-line]; (accessed 24 July 2007).

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Kumiodori traditional Okinawan musical theatre

[2] 安次富順子『琉球王朝の料理と食文化』、2016、

[3] Thornbury, Barbara E. “National Treasure/National Theatre: The Interesting Case of Okinawa’s Kumi Odori Musical Dance-Drama", Asian Theatre Journal 16.2 (1999) 230–247

[4] Foley, Kathy. “Shushin Kani’iri (Possessed by Love, Thwarted by the Bell): A Kumi Odori by Tamagusuku Chokun, as Staged by Kin Ryosho. " Asian Theatre Journal 22.1 (2005) 1-32 [journal on-line]; (accessed 24 July 2007).

[5] Foley, Kathy. “Shushin Kani’iri (Possessed by Love, Thwarted by the Bell): A Kumi Odori by Tamagusuku Chokun, as Staged by Kin Ryosho. " Asian Theatre Journal 22.1 (2005) 1-32 [journal on-line]; (accessed 24 July 2007).

[6] Foley, Kathy. “Shushin Kani’iri (Possessed by Love, Thwarted by the Bell): A Kumi Odori by Tamagusuku Chokun, as Staged by Kin Ryosho. " Asian Theatre Journal 22.1 (2005) 1-32 [journal on-line]; (accessed 24 July 2007).