Kulkosvaidžiai

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau . Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar .

Kulkosvaidis – visiškai automatinis šaunamasis ginklas, pertaisymui ir iššovimui naudojantis šūvio metu sprogusio parako dujų energiją (tuo tarpu gatlingai tam naudoja šalutinę, ne parako energiją). Gali būti tiek nešiojamas, tiek stacionarus (įtaisytas laivuose, sraigtasparniuose, lėktuvuose). Kulkosvaidžiai yra skirti daugiausia naudoti kaip pėstininkų pagalbiniai ginklai ir paprastai naudojami pritvirtinti prie dvikojo ar trikojo, fiksuoto laikiklio arba sunkiųjų ginklų platformos, kad būtų užtikrintas stabilumas nuo atatrankų. Dažniausiai iššauna kelis šimtus kartų per minutę, šoviniai tiekiami iš pastovių ar išsiardančių juostų ar disko, būgno, dėžutės formos dėtuvių .

, įtaisytas JAV patruliniame pakrančių laive

M2 Browning kulkosvaidis

Kulkosvaidžių tipai

Yra pėstininkų ir specialiųjų kulkosvaidžių. Prie specialiųjų priskiriama aviaciniai, laivo, priešlėktuviniai, tankų, kazematiniai ir kt. Priklausomai nuo įrenginio ir kovinės paskirties, pėstininkų kulkosvaidžiai skirstomi į lengvuosius (svoris 6-12 kg, kalibras 5,45-8 mm, efektyvus nuotolis iki 1500 m). Juos kautynėse aptarnauja 1–2 kariai . Molbertinius arba , įskaitant didelio kalibro (45-160 kg, 7,62- 14,5 mm, iki 3500 m). Kautynėse juos aptarnauja keletas karių. Ir universaliuosius (12-25 kg, 7,62-8 mm, iki 2000 m), leidžiantis šaudyti tiek iš dvikojų, tiek iš mašinos. Daugelyje šalių, siekiant suvienodinti kulkosvaidį šautuvo šoviniams, jie buvo sukurti ir priimti kaip pagrindiniai kulkosvaidžiai . Yra mažo (iki 6,5 mm), įprasto (nuo 6,5 iki 9 mm) ir didelio (nuo 9 iki 15 mm) kalibro kulkosvaidžių.

Priklausomai nuo šaudymo greičio, kulkosvaidžiai būna įprasto (iki 600–800 šūvių per minutę) ir aukšto (daugiau nei 1000–1500 šūvių per minutę) greičiu.

Lengvieji kulkosvaidžiai

Pagrindinis straipsnis – Lengvasis kulkosvaidis.

RPK 74 kulkosvaidis su bipodu

Lengvasis kulkosvaidis  – šaulių automatinis pagalbinis ginklas, kurį gali neštis vienas karys, leidžia šaudyti nenaudojant tvirtinimų ir yra skirtas kulkomis pataikyti į įvairius žemės, paviršiaus ir oro taikinius. Šaudymas iš lengvojo kulkosvaidžio dažniausiai vykdomas su dvikojo (bipodo) pagalba. Šiuolaikiniai lengvieji kulkosvaidžiai yra žymiai mažesnio kalibro nei universalūs kulkosvaidžiai, ir, dažniausiai, yra žymiai lengvesni ir kompaktiškesni.

Lengvieji kulkosvaidžiai tarnauja su motorizuotų šautuvų (pėstininkų, motorizuotų pėstininkų) būriais. Dauguma šiuolaikinių lengvųjų kulkosvaidžių yra sukurti šautuvų pagrindu dėl tokių konstrukcijos pakeitimų, kaip ilgesnis ir sunkesnis vamzdis, padidinta dėtuvės talpa, padidintas varžto laikiklio grąžinimo spyruoklės standumas ir bipodų (dvikojų) papildymas. Šie dizaino pakeitimai leidžia padidinti šaudymo atstumą, tikslumą ir greitį. Kaip ir šautuvuose, lengvuosiuose kulkosvaidžiuose naudojamas tarpinis užtaisas. Tokio lengvųjų kulkosvaidžių suvienijimo pavyzdys yra sovietinis RPK / RPK-74, austrų , kinų Type 95/97, britų , vokiškas HK 11/13, jungtinių valstijų Colt / 2/3 LSW.

Universalieji kulkosvaidžiai

Pagrindinis straipsnis – Universalusis kulkosvaidis.

Vokiškasis MG-34 kulkosvaidis

Kulkosvaidis, galintis atlikti tiek lengvojo kulkosvaidžio, tiek molberto ir tankų kulkosvaidžio vaidmenį, vadinamas universaliu kulkosvaidžiu. Poreikis padidinti pėstininkų vienetų šaudymo jėgą ir mobilumą lėmė tai, kad dizaineriai sujungė sunkiojo (molbertinio) ir lengvojo kulkosvaidžio pranašumus. Universalusis kulkosvaidis esamuoju laiku išstūmė , įtaisytus šautuvo šoviniams. Universalaus kulkosvaidžio naudojimas supaprastina kariuomenės aprūpinimą ir apmokymą, suteikia geresnį taktinį lankstumą. Pirmasis kulkosvaidis buvo vokiškasis MG-34.

Vienas kulkosvaidis tarnauja su motorizuotų šautuvų būriais ir kuopose. Kulkosvaidžio kalibras 6,5-8 mm, svoris 9-15 kg (su stakle 17-27 kg), šaudymo greitis 550–1300 šovinių per minutę, diržo talpa 50-250 šovinių .

Sunkieji kulkosvaidžiai

Pagrindinis straipsnis – .

Dėl galingesnius su šovinių, didelio kalibro kulkosvaidis yra 12–15 mm kulkosvaidis, skirtas priešo šarvuotų transporto priemonių, pastatų, sraigtasparnių ir lengvųjų įtvirtinimų naikinimui. Galingesni šoviniai užtikrina 15–20 mm šarvų storio antžeminių taikinių sunaikinimą iki 800 m atstumu. Didelio kalibro pėstininkų kulkosvaidžiai montuojami ant ratinių ir trikojų mašinų arba tvirtinami prie bunkerių įdubų ir yra naudojami šiuose daliniuose kovojant su lengvai šarvuotais antžeminiais taikiniais. Sunkieji kulkosvaidžiai yra pagrindinė tankų priešlėktuvinė ginkluotė ir kai kurių šarvuočių pagrindinis ginklas. Kaip priešlėktuviniai, tankai, šarvuočiai, kazematai ir laivų pabūklai dažniausiai naudojami pėstininkų kulkosvaidžiai, šiek tiek modifikuoti atsižvelgiant į jų įrengimo ir eksploatavimo objektuose ypatumus. Palyginti su pavieniais kulkosvaidžiais, didelio kalibro kulkosvaidžiai pasižymi nemaža mase – 20-60 kg, be stovo. Tačiau su stovu svoris gali siekti 160 kg. Pirmasis serijinis sunkusis kulkosvaidis buvo JAV Browning M1921.

Aviaciniai kulkosvaidžiai

Pagrindinis straipsnis – Aviacinis kulkosvaidis.

Britų oro pajėgos naudojamas kulkosvaidis

Aviacijos kulkosvaidžiai tapo pirmaisiais naikintuvų ginklais ir buvo plačiai naudojami Pirmajame pasauliniame kare. Paprastai jie buvo sukurti esamų sunkiųjų kulkosvaidžių pagrindu. Po Antrojo pasaulinio karo juos nustojo naudoti naikintuvų aviacijoje, nes efektyviai priešlėktuvinei gynybai buvo pristatyti greitašaudžiai mažo kalibro pabūklai.

Aviacijos kulkosvaidžiai turi keletą atmainų – bokštiniai, sinchroniniai, sparniniai ir kiti . Aviacijos kulkosvaidžiai buvo pradėti naudoti kelių vamzdžių versijose atakos sraigtasparniuose, tačiau net ir ten juos pradėjo keisti patrankiniai ginklai. XXI amžiaus pradžioje orlaivių kulkosvaidžiai buvo naudojami lengvuose tūpimo sraigtasparniuose specialiose kabinose arba pakabinami.

Tankų kulkosvaidžiai

Tankų kulkosvaidis montuojamas ant tankų, pėstininkų kovos mašinų ir kitų šarvuočių. Šiuolaikiniuose tankuose dažniausiai yra bendraašių ir priešlėktuvinių kulkosvaidžių. Šiuolaikinių tankų kulkosvaidžių dizaino bruožas yra gaiduko pakeitimas elektriniu gaiduku ir nuotolinio valdymo pultu.

Tanko kulkosvaidis gali būti bendraašis, kursinis, atskiras, uodeginis ir priešlėktuvinis.

1. Kursinis kulkosvaidis – kulkosvaidis, sumontuotas kovos mašinos valdymo skyriuje fiksuotoje būsenoje (nekeičia savo padėties nei horizontalioje, nei vertikalioje plokštumose), leidžiantis šaudyti tik judėjimo metu. Pavyzdžiui, tanke kursinio kulkosvaidžio vamzdžio ašis turėjo būti lygiagreti tanko ašiai ir nukrypti nuo jos vertikalioje ir horizontalioje plokštumose ne daugiau kaip 1 milimetrą virš statinės sekcijos ilgis 400 milimetrų. Kurso kulkosvaidis turi įtaisą judančioms automatikos dalims užkabinti ir yra aprūpintas specialiomis dėžėmis su juostiniu tiektuvu. Miltelinėms dujoms pašalinti už valdymo skyriaus ribų, prie kulkosvaidžio vamzdžio tūtos buvo pritvirtintas ilgintuvas. Kursinio kulkosvaidžio taikymas vykdomas sukant kovinės mašinos kėbulą, todėl vairuotojas-mechanikas iš jo šaudo. Pokariu ant pirmųjų tanko modifikacijų, ant apsauginių grotelių, vienu metu buvo sumontuoti du kurso kulkosvaidžiai. Be tankų, du PKT kulkosvaidžiai buvo sumontuoti ant SSRS oro pajėgų šarvuočių – ir . turi vieno kurso kulkosvaidį. Be to, ant sumontuoti du PKT kulkosvaidžiai.
2. Uodeginis kulkosvaidis (Aft kulkosvaidis) – kulkosvaidis, skirtas šaudyti iš tanko erdvės už bokštelio. Jis buvo sumontuotas tanko bokštelio galinės dalies antplūdyje, rutuliniame guolyje, kuris leido pakeisti statinės padėtį vertikalioje ir horizontalioje plokštumose ir šaudyti tam tikrame sektoriuje. Rasta ant tokių sovietinių tankų kaip ir .
3. Atskiras kulkosvaidis – kulkosvaidis, iš kurio šaudo tam tikras įgulos narys. Dažniau jis buvo įrengtas valdymo skyriuje, rezervuaro priekinėje plokštėje pritvirtintame rutuliniame guolyje, kuris leido pakeisti statinės padėtį vertikalioje ir horizontalioje plokštumose ir šaudyti tam tikrame sektoriuje. Pavyzdžiui, tankuose T-34 ir T-44 radijo operatorius-šaulys, esantis vairuotojo mechaniko dešinėje, galėjo šaudyti iš DT kulkosvaidžio 12 laipsnių kampu į dešinę ir į kairę. Horizontalioje plokštumoje ir 6 laipsnių sektoriuje aukštyn ir žemyn vertikalioje plokštumoje. Atskiri kulkosvaidžiai taip pat buvo sumontuoti ant kitų užsienio gamybos tankų kaip Sherman ir Patton M48.
4. Bendraašis kulkosvaidis – kulkosvaidis, sumontuotas ant daugumos cisternų priekinėje bokšto dalyje, kartu su ginklu ir turi bendrus valdymo įtaisus. Pagrindinis tikslas yra sunaikinti nešarvuotas priešo transporto priemones.
5. Ant bokšto stogo sumontuotas priešlėktuvinis kulkosvaidis. Tobulėjant aviacijai, ji prarado savo efektyvumą ir buvo pradėta daugiausia naudoti priešo pėstininkus slopinti miesto mūšiuose iš arti .

Kulkosvaidžio naudojimo taktika

Kulkosvaidžių panaudojimo sausumos kovose taktika buvo sukurta Pirmojo pasaulinio karo metais. Kulkosvaidis dažniausiai buvo naudojamas kartu su vieline tvora (pavyzdžiui, Brunono spirale). Jas įveikęs pėstininkas buvo priverstas atsistoti visu ūgiu ir užsibūti vienoje vietoje, o tai labai padidina jo pralaimėjimo tikimybę. praėjimai taip pat yra patogi vieta nuslopinti priešo progresą. Dėl didesnės vamzdžio masės ir ilgio kulkosvaidis šaudo toliau ir tiksliau nei pistoletai kulkosvaidžiai ir automatai, todėl naudojamas kaip pėstininkų palaikymo priemonė mūšyje. Kulkosvaidininkai yra vienas iš prioritetinių snaiperių taikinių.

Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos imperija sukūrė patobulintą kulkosvaidžių taktiką. Priekyje ir šone buvo įrengti kulkosvaidžių lizdai. Kai britų ar prancūzų pėstininkai žygiuodavo į vietą eilėmis, jie įsipainiodavo į spygliuotos vielos eiles ir prasidėdavo šoninis šaudymas į priešą.

XXI amžiuje, kai kariuomenės dalyvauja manevringuose mūšiuose, naudojami lengvieji kulkosvaidžiai. Kulkosvaidžių pagalba galima priblokšti priešą iš šono arba užnugario ir šaudyti jo pozicijas. Be to, šturmas neįsivaizduojamas be lengvojo kulkosvaidžio panaudojimo.

Išnašos

1. многоствольные пулемёты
2. Visuotinė lietuvių enciklopedija - kulkosvaidis [žiūrėta 2022-12-13]
3. М.: Росмэн. (2006). Пулемёт // Энциклопедия «Техника».
4. Плехов А. М., Шапкин С. Г. (1988). Пулемёт // Словарь военных терминов.
5. Прохоров А. М. (1969—1978). Пулемёт // Большая советская энциклопедия : [в 30 т.] /— 3-е изд. — М. : Советская энциклопедия.
6. Коллектив авторов. (1944). «Тяжёлый танк ИС-1. Руководство» . — М.: Воениздат. С. 82. — 107 с.
7. Воробьёв А. (1994). «Танковые пулемёты» // Армейский сборник : Научно-методический журнал МО РФ. — М.: Изд-во «Красная звезда» № 3. С. 53—52. — ISSN 1560-036X.
8. ВикиЧтение - Боевые машины мира 2014 № 08 Истребитель танков В1 «Кентавр» [žiūrėta 2022-12-13]
9. Chris McNab (2022). Soviet machine guns of WW II. p. 4-11
10. Лебедева И. А.. (1944). Коллектив авторов. «Т-34. Руководство» / М.: Воениздат. С. 4. — 240 с.
11. Коллектив авторов. (1944). «Тяжёлый танк ИС-1. Руководство» . — М.: Воениздат. С. 82. — 107 с.