Krišjanis Berkis

Krišjanis Berkis latv. Krišjānis Berķis
Gimė	1884 m. balandžio 26 d. Yslikio valsčius, Bauskės apskritis (Kurliandijos gubernija)
Mirė	1942 m. liepos 26 d. (58 metai) Molotovo sritis, RTFSR
Tautybė	latvis
Sutuoktinis (-ė)	Hilma Lehtonen; 1887–1961
Vaikai	Valentina
Veikla	Rusijos imperijos, Latvijos karininkas
Organizacijos	Latvijos ginkluotosios pajėgos
Pareigos	vyriausiasis vadas
Alma mater	Vilniaus karo mokykla

Krišjanis Berkis (latv. Krišjānis Berķis; 1884 m. balandžio 26 d., Bauskės apskritis, Kurliandijos gubernija, Rusijos Imperija – 1942 m. liepos 26 d., , TSRS) – Rusijos imperijos (papulkininkis), vėliau Latvijos Respublikos karininkas (generolas), Latvijos ginkluotųjų pajėgų vadas (1934–1940 m.), Latvijos gynybos ministras (1940 m.).

Biografija

Krišjanis Berkis gimė 1884 m. balandžio 26 d. Bauskės apskrities Yslikio valsčiuje (Kurliandijos gubernija). Baigė Kaucmindės (dabar ) pagrindinę mokyklą ir Bauskės miesto mokyklą.

Karinės karjeros pradžia – Rusijos imperijos kariuomenė

1903 m. įstojo į karo tarnybą savanoriu (rus. вольноопределяющийся). Tų pačių metų rugojūčio 31 d. įstojo į Vilniaus karo mokyklą, kurią baigė 1906 m. balandžio 6 d. Jam suteiktas paporučikio laipsnis, ir jis pasiųstas tolesnei tarnybai į 2-ąjį Suomijos šaulių pulką Helsinkyje.

1909 m. jam suteiktas poručiko laipsnis. 1913 m. suteiktas štabskapitono laipsnis, jis paskirtas kuopos vadu.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje kariavo Rytprūsiuose, vėliau – Karpatuose. 1917 m. perkeltas į dalinius, kur vadovavo batalionui, o vėliau – 6-ajam Tukumo latvių šaulių pulkui. 1917 m. sausį jam suteiktas kapitono laipsnis, o liepos mėnesį – papulkininkio.

Latvijos nepriklausomybės karas

Po Spalio revoliucijos atleistas ir suimtas. Paleistas 1917 m. gruodį su šeima išvažiavo į Suomiją (tarnaudamas Helsinkyje vedė suomę Hilmą Lechtonen).

1919 m. pavasarį grįžo į Latviją ir kovo 21 d. įstojo į Latvijos kariuomenę. Jam suteiktas Latvijos kariuomenės pulkininko leitenanto laipsnis, jis paskirtas pėstininkų bataliono, kurį turėjo suformuoti, vadu. Po dviejų mėnesių jo batalionas dydžiu prilygo pulkui. 1919 m. gegužės 18 d. paskirtas 2-ojo Cėsių pėstininkų pulko vadu, o rugpjūčio 6 d. – 3-iosios Latgalos divizijos vadu. Dalyvavo kovose su Bermonto-Avalovo daliniais, Latgalos išvadavime. 1919 m. spalį jam suteiktas pulkininko laipsnis.

Nepriklausoma Latvija

Pasibaigus Latvijos nepriklausomybės kovoms toliau vadovavo 3-jai Latgalos divizijai. 1925 m. jam suteiktas generolo laipsnis. 1930 m. baigė 8 mėnesių akademinius karininkų kursus. 1933–1934 m. tarnavo Ginkluotųjų pajėgų štabe. Nuo 1934 m. balandžio – 2-oji Vidžemės pėstininkų divizijos vadas ir Rygos įgulos viršininkas.

Aktyviai dalyvavo 1934 m. gegužės 15 d. Karlio Ulmanio valstybės perversme, buvo vienu ištikimiausių Ulmanio atstovų kariuomenėje.

Nuo 1934 m. lapkričio 14 d. iki 1940 m. birželio 20 d. – Latvijos kariuomenės vadas. Nuo 1940 m. balandžio – karo ministras. 1940 m. birželį atleistas iš visų pareigų ir paleistas į atsargą. Latvijos kariuomenės vadu tapo Robertas Kliavinis, o karo ministru – R. Dambytis.

Buvo pilnas Lačplėsio ordino kavalierius. (LKOK nr.3/3, 11.11.1920; LKOK nr.2/47, 1927; LKOK nr.1/10, 1927).

1940 m. liepą Berkį suėmė NKVD. Mirė kalėdamas Permės lageryje.

Apdovanojimai

•  – IV laipsnio.
•  – II, III, IV laipsnių.
•  – II, III laipsnių.
•  – IV laipsnio, su lauro šakele.
• Lačplėsio karo ordinas – I, II, III laipsnių.
• Trijų žvaigždžių ordinas – II, I laipsnių.
• Viesturo ordinas – I laipsnio.
• Aizsargų Nuopelnų kryžius
•  – II, III, IV laipsnių.
• (Belgija)
•  – I, II laipsnių.
• Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas – I laipsnio.
• Vyčio Kryžiaus ordinas – III laipsnio.
•  – I laipsnio.
• Laisvės kryžius (Estija) – I klasės II laipsnio.
• (Estija) – I и II laipsnių.

Nuorodos

1. 90 лет Латвийской армии. Персоны 2010-02-12 iš Wayback Machine projekto.
2. Lāčplēša Kara ordenis 2010-02-12 iš Wayback Machine projekto.
3. LKOK nr.3/3, 11.11.1920
4. LKOK nr.2/47, 1927
5. LKOK nr.1/10, 1927

• Valdis Berzins Latviesu strelnieki – drama un tragedija. – Rīga, 1995.
• Latvijas armijas augstākie virsnieki (1918–1940), biogrāfiska vārdnīca. / Sast. Ēriks Jēkabsons, Valters Ščerbinskis. – Rīga: Latvijas Valsts vēstures arhīvs, 1998. –
• Vārpa I. Latviešu karavīrs zem Krievijas impērijas, Padomju Krievijas un PSRS karogiem: latviešu strēlnieki triju vēstures laikmetu griežos. – Rīga: Nordik, 2006. –