Kristina Rickevičiūtė 1922 m sausio 2 d Ukmergėje 1984 m gegužės 30 d Vilniuje filosofė Vilniaus universiteto VU docentė

Kristina Rickevičiūtė (1922 m. sausio 2 d. Ukmergėje – 1984 m. gegužės 30 d. Vilniuje) – filosofė, Vilniaus universiteto (VU) docentė.

Biografija

Gimė darbininkų šeimoje. Be jos augo trys vyresni broliai – Balys, Mykolas, Stepas.

Tėvas – Aleksandras Rickevičius. Motina Juzefa Motiejūnaitė-Rickevičienė. Tėvo neteko prieš gimdama (taip rašė savo gyvenimo aprašyme, parašytame 1951 m. spalio 9 d.).

Kristinos Rickevičiūtės laidotuvės vyko 1984 m. birželio 1 d. (penktadienį). Pagal velionės valią palaidota senosiose šalia motinos (1882-1956) ir vyriausio brolio Stepo (1909-1953).

Išsilavinimas

1933 m. Ukmergėje baigė pradžios mokyklą, 1941 m. – valstybinę gimnaziją. 1944 m. pabaigoje įstojo į Kauno valstybinį universitetą, Istorijos skyrių. 1949 m. liepos mėn. baigė universitetą gaudama diplomą su pagyrimu. 1962 m. birželio 21 d. universiteto taryba nutarė suteikti mokslinį filosofijos mokslų kandidato laipsnį.

Filosofinės pažiūros

Savo mokslinius tyrinėjimus pradėjo nuo logikos. Dar būdama visuotinės istorijos specialybės IV kurso , ji jau dėstė logiką ir psichologiją universiteto parengiamųjų kursų moksleiviams (š parengiamuosius kursus ji pateko ieškodama darbo). Išlaikiusi kandidatinio minimumo egzaminus, ėmė skaityti logikos kursą studentams. Logikos aspirantūra atsirado, kai universitetui pritrūko logikos specialistų.

Persiorientavimas į filosofijos istoriją buvo susijęs su Filosofijos istorijos katedros atsiradimu ir šviečiamųjų programinių nuostatų susiformavimu toje katedroje. Tai, ką darė šios katedros darbuotojai, buvo galima laikyti filosofijos dėstymo sąlygų gerinimu. Studentams trūko klasikinės filosofijos tekstų, dėstytojams – filosofijos žurnalo. Trūko ir gerai pasirengusių filosofijos dėstytojų. Bet, mėgindami įveikti tuos trūkumus, jie kartu formavo tam tikrą filosofinio gyvenimo tradiciją, t. y. filosofinę kultūrą, galinčią įtakoti žmonių gyvenimą apskritai.

Kristina Rickevičiūtė visur stengėsi remtis pirminiais šaltiniais (Platonu, Aristoteliu, Diogenu ir kt.), dažnai juos cituoti, savo nuožiūra išryškinti atskirus filosofų gyvenimo ir kūrybos momentus. Kai kurių teorijų pristatymui, jų interpretavimui, terminų pasirinkimui tam tikrą įtaką yra padariusi „Filosofijos istorija“.

Bibliografija

Straipsniai

Nuo 1954 m. Kristina Rickevičiūtė publikavo savo straipsnius įvairiuose žurnaluose („Mokslas ir gyvenimas“, „Pergalė“, „Jaunimo gretos“, ir kt.) bei laikraščiuose („Gimtasis kraštas“, „Tiesa“ ir kt.). Dažnai jos straipsniai pasirodydavo filosofiniuose leidiniuose („Filosofija“, „Problemos“, „Filosofija ir psichologija“, „Filosofijos istorijos chrestomatija“, bei kt.). Daug prisidėjo prie filosofijos istorijos plėtros Lietuvoje 1978–1982 metais pildydama Lietuviškąją tarybinę enciklopediją.

Knygos

„Iš filosofijos istorijos“ 1968 m. (su B. Kuzmicku ir J. Lazausku);
„Antikinės filosofijos istorijos bruožai“ 1976 metais;

2002 m. Kristinos Rickevičiūtės bičiulių pastangomis parengta bei išleista atsiminimų ir jos laiškų publikacijų knyga " ... visada yra galimybė nenusilenkti... ".

Vertimai

Hėgelio G. „Istorijos filosofija“ (įvadas), 1970 m.
Fojerbacho L. „Krikščionybės esmė“ (įvadas) 1974 m.
Kanto I. „Dorovės metafizikos pagrindai“, 1980 m.
Fichtės J. G. „Žmogaus paskirtis“, 1982 m.

Šaltiniai

Kristina Rickevičiūtė (1922–1984): bibibliografija; sudarė Virginija Bagdonavičienė, Nijolė Giniotienė, Zofija Milda Petrauskienė; redakcinė komisija: Birutė Butkevičienė, Zofija Milda Petrauskienė, Vincentas Žemaitis. – Vilnius: Ethos, 2002.